Racionalumas – mąstymo bei veiklos būdas paremtas protu ir logika, siekiant tikslingai ir efektyviai išnaudoti aplinkybes bei valdomus išteklius. Įvertinami galimų sprendimų kainos ir tikėtinų rezultatų santykio pokyčiai, kylančios rizikos, ekonominis ir technologinis pagrįstumas.

Toks veiklos būdas gali būti pastebimas institucijų ar kitokių organizacijų veikloje. Racionalia gali būti pavadinta ir racionaliai organizuota veikla, paremta sprendimų priėmimo taisyklėmis, kuriomis maksimizuojamas tikslo siekimas.

Sprendimų priėmimo analizėje naudojama sąvoka turi du kontekstus:

  1. ekonominis racionalumas
  2. biurokratinis racionalumas

Ekonominis racionalumas redaguoti

Racionalumas, kaip jis suprantamas viešosios politikos analizėje, kildinamas iš homo economicus modelio. „Ekonominis žmogus“, t. y., racionalas - tai individas, kurio veikla grindžiama savo naudos išskaičiavimu. Priimdamas sprendimus toks individas pirmiausia įsigyja visą reikiamą informaciją, pagal tą informaciją įvertina skirtingas alternatyvas ir tada pasirenka tą alternatyvą, kuri leidžia lengviausiai pasiekti jo tikslus arba patenkinti jo interesus.

Iš autorių nagrinėjusių racionalumo vaidmenį viešojoje politikoje svarbų vaidmenį atliko Simonas, Lindblomas, Marchas, Olsenas, Cyertas, Cohenas

Biurokratinis racionalumas redaguoti

Kitas kontekstas, kuriame formavosi „racionalumo“ koncepcija, buvo organizacijų analizė. Racionalumas daugiausia dėl vokiečių sociologo Max Weber įtakos tapo įtvirtinta tema sprendimų priėmimo analizėje. Pasak M. Weber, pagrindinė kapitalizmo jėga - jo gebėjimas skleisti tos rūšies instrumentinį racionalumą, kurį simbolizuoja mašinos. Organizacinis mašinos analogas pramoninėje visuomenėje yra biurokratija.

Žymūs racionalumo tyrėjai - Marx, M. Weber.

Šaltiniai redaguoti

  • W. Parsons. Viešoji politika. Politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas. -Vilnius: Eugrimas, 2001.
  • V. Vaitkevičiūtė. Tarptautinių žodžių žodynas. Ketvirtas papildytas ir pataisytas leidimas.- Vilnius: Žodynas, 2007.