Pugijas (lot. pugio) – dviašmenis romėnų durklas plačia lapo formos geležte.

Rekonstruotas pugijas (Romos kareivis, 70 m. e. m.)

Lotyniškas žodis pūgio kilęs iš indoeuropietiškos šaknies *peuĝ- 'durti, smeigti'. Gali būti, kad lietuviški žodžiai pūgžlys 'tokia žuvis, Gymnocephalus cernuus' ir pužas 'pūgžlys; pašiauštų, pastatytų plaukų kuodas' irgi kilęs iš šios šaknies (pūgžlys yra spygliuota žuvis).

Pugijas
Pugijas

Konstrukcija redaguoti

Pradžioje (maždaug iki 50 m. e. m.) pugijo geležtė būdavo 18-28 cm ilgio ir 5 cm pločio ar platesnė. Einant nuo rankenos pirmame trečdalyje geležtė susiaurėja, ties riba tarp antrojo ir trečiojo trečdalių geležtė plačiausia ir toliau smailėja iki smaigalio. Išilgai geležtės abiejose pusėse eina iškilos briaunos.
Pugijo geležtės įkotė plati, rankenos kriaunos (kaulinės, raginės ar medinės) prikniedijamos prie įkotės ir prie geležtės „pečių“.

Maždaug apie 50 m. e. m. plačias kniedijamas įkotes pakeitė siaurosios įkotės, rankena ant kurių būdavo užmaunama ir laikydavosi dėl trinties arba įkotės galas, išlendantis rankenos gale, būdavo užplakamas. Rankenos būdavo 10-13 cm ilgio, gana plonos. Kadangi pugijų geležtės plačios, rankenos atrodo pernelyg siauros vizualiai masyviam durklui.
Pugijo išvaizda mažai pasikeitė, tačiau geležtė kiek susiaurėjo (iki 4,5 cm), geležtės „talija“ pasidarė ne tokia ryški, geležtės briaunos išnyko visai ar pasidarė neryškios.

Naudojimas redaguoti

 
Rekonstruotas pugijas (Romos kareivis iš šiaurinių provincijų, 175 m. e. m.)

Pugijas paprastai būdavo naudojamas kaip duriamasis durklas.

Pugijas buvo papildomas kareivių ginklas, bet taip pat jį naudojo kaip pagalbinį peilį maistui pjaustyti, kuolams smailinti, šakoms kirsti ir kt. Romos imperijos valdininkai nešiodavo pugijus kaip padėties simbolį. Paslėptus pugijus nešiodavo kaip savigynos ginklą. Pugijus naudodavo ir žudymui, pvz., Julijų Cezarį sąmokslininkai atakavo pugijais.


Nuorodos redaguoti