Psichologinė projekcija

   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Projekcija – vienas iš psichoanalitikos mokyklos nagrinėjamų gynybos mechanizmų, kai savi neigiami bruožai, mintys, jausmai ar elgesys nesąmoningai priskiriami kitiems žmonėms ar aplinkai.[1]

Projekcijos leidžia nesąmoningai paslėpti savyje esančius nemalonius bruožus ir impulsus priskiriant juos kitiems žmonėms ar aplinkai bei sumažinti psichologinę įtampą neįsisąmoninant pasąmonėje glūdinčių jausmų. Tokiu būdu mes įsivaizduojame savo jausmų mesto šešėlio atspindį kituose asmenyse, pavyzdžiui, kai esame paniurę, mums gali atrodyti prislėgti ir kiti žmonės, arba tuomet kai mums nesiseka, mes galime pradėti kaltinti kitus žmones dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių.

Projekcija gali veikti dvejopai: vienu atveju kitiems priskiriame savo išgyvenimus, nors tai visai nėra jų išgyvenimai (pvz., ramus žmogus mums atrodo liūdnas, nors iš tiesų jis visai neliūdi – liūdime mes). Kitu atveju kitiems žmonėms iš tiesų daugiau ar mažiau būdingos mūsų įžvelgiamos savybės ar išgyvenimai, tačiau mes, tokių pačių savybių ar išgyvenimų sąmoningai nesuvokdami savyje, todėl nesąmoningai perkeliame juos kitiems ir tuomet matome jas kituose sutirštintai, užaštrintai.

Išnašos redaguoti

  1. A. Palujanskienė, D. Jonušienė „Psichologijos pagrindai“, Aleksandro Stulginskio Universitetas, Akademija, 2010, 37 psl. [1] Archyvuota kopija 2016-04-06 iš Wayback Machine projekto.