Proporcinis atstovavimas
Proporcingas atstovavimas – rinkimų sistema, kuria siekiama kandidatų grupėms suteikti mandatų kiekį, proporcingą jų gautų balsų skaičiui. Ji turi daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formulės. Du pagrindiniai tipai: partijų sąrašų ir perkeliamojo balso.[1]
Istorija redaguoti
Ši sistema buvo pradėta naudoti daugelyje Europos valstybių antroje XIX a. pusėje, taisant daugumos atstovavimo rinkimų sistemos ydas.
Tipai redaguoti
Partijų sąrašų redaguoti
Naudojant partijų sąrašų metodą, partijoms mandatai išdalinami proporcingai jų gautiems balsams. Pavyzdžiui, partija A gavusi 35 % rinkėjų balsų, gaus ir 35 % visų galimų vietų parlamente, kurias išdalins sąrašo viršuje esantiems nariams.
Perkeliamojo balso redaguoti
Perkeliamojo balso atveju mandatai išdalinami lygiai taip pat kaip ir naudojant partijų sąrašų modelį. Skirtumas tik tas, kad rinkėjams suteikiama papildoma galimybė reitinguoti partijų sąrašus. Tai sustiprina rinkėjų atstovavimą, nes leidžia jiems į viršų iškelti kandidatus, esančius ne sąrašo pradžioje.
Vieno perleidžiamo balso sistema redaguoti
Vieno perleidžiamo balso sistema, kai naudojamas prioritetinis balsavimas ir kiekviename etape pašalinamas vienas kandidatas, taip pat leidžia pasiekti proporcinį atstovavimą.[2]
Formulės redaguoti
Mandatai kandidatų sąrašams gali būti paskirstomi taikant įvairius matematinius metodus. Populiariausi iš jų: d’Hondt ir Sainte-Laguë.
Poveikis politinei sistemai redaguoti
Proporcinio atstovavimo sistema, lyginant su daugumos atstovavimo, yra daug palankesnė įvairioms mažumoms ir mažoms partijoms, nes už jas atiduoti rinkėjų balsai nebūna „prarandami“. Dėl šios priežasties ją naudojančiose valstybėse paprastai susiformuoja daugiapartinė valdžia su dažnomis koalicinėmis vyriausybėmis.
Kritika redaguoti
Manoma, jog proporcingo atstovavimo sistemos paskatintas daugiapartiškumas ir koalicinių vyriausybių egzistavimas mažina stabilumą ir valdžios veikimo efektyvumą, tačiau yra ir tai paneigiančių tyrimų.[3]
Šaltiniai redaguoti
- David Robertson. The Routledge dictionary of politics, 3rd edition. Routledge, 2004
Išnašos redaguoti
- ↑ Algis Krupavičius, Robertas Pogorelis. Rinkimų sistema ir rinkimai. iš Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Poligrafija ir informatika, 2004. p. 248–249
- ↑ Jonathan Levin, Barry Nalebuff „An Introduction to Vote-Counting Schemes“, „Journal of Economic Perspectives“, vol. 9, no. 1, Winter 1995, pp. 3-26, DOI 10.1257/jep.9.1.3 [1]
- ↑ Algis Krupavičius, Robertas Pogorelis. Rinkimų sistema ir rinkimai. iš Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Poligrafija ir informatika, 2004. p. 252