Pranciškus Dalevskis
| Pranciškus Dalevskis lenk. Franciszek Dalewski | |
|---|---|
| |
| Pranciškus Dalevskis | |
| Gimė | 1825 m. sausio 26 d. Rūdninkai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1904 m. balandžio 25 d. (79 metai) Varšuva, Lenkijos Kongreso karalystė |
| Tėvas | Dominykas Dalevskis |
| Motina | Dominyka Narkevičiūtė |
| Sutuoktinis (-ė) | Amelija Sokolovskytė |
| Veikla | rezistentas, visuomenės veikėjas, Lietuvos jaunimo brolybės sąjungos steigėjas ir vienas vadovų, 1863 m. sukilimo dalyvis |
Pranciškus Dalevskis (pilnas vardas - Pranas Salezijus) (lenk. Franciszek Dalewski; 1825 m. sausio 26 d. Rūdninkuose, Rusijos imperija – 1904 m. balandžio 24 d. Varšuvoje, Lenkijos Kongreso karalystė) – rezistentas, visuomenės veikėjas, Lietuvos jaunimo brolybės sąjungos steigėjas ir vienas vadovų, 1863 m. sukilimo dalyvis.
Dalevskių šeima redaguoti
Dominykas Dalevskis ir Dominyka Narkevičiūtė Dalevskienė viso susilaukė 10 vaikų.
Pranciškus Dalevskis, gim. 1825 m., ir Aleksandras Dalevskis, gim. 1827 m., įkūrė Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą, rezistentai, Pranciškus taip pat 1863 m. sukilimo dalyvis, Tekla Dalevskytė-Jenikienė, gim. 1829 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Julija Dalevskytė-Berkmanienė, gim. 1830 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Juzefa Dalevskytė, gim. 1832 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Konstantinas Dalevskis, gim. 1835 m., 1863 m. sukilimo dalyvis, 1871 m. Paryžiaus komunos dalyvis; jo dvynė sesuo Zuzana Dalevskytė-Turskienė, gim. 1835 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė, gim. 1838 m., 1863 m. sukilimo dalyvė; Titas Dalevskis, gim. 1840 m., 1863 m. sukilimo dalyvis; Ksavera Dalevskytė, gim. 1842 m., 1863 m. sukilimo dalyvė.[1][2][3]
Ankstyvieji gyvenimo metai ir veikla Vilniuje redaguoti
Pranciškus Dalevskis gimė 1825 m. sausio 26 d. Rūdninkuose, smulkiųjų bajorų šeimoje. Lenkų herbynuose rašoma, jog Dalevskių protėviai atvyko iš Liublino vaivadijos.[4]
Ūgtelėjęs Pranciškus 1837 m. išvyko mokytis į Vilniaus bazilijonų mokyklą, kuri vėliau buvo reorganizuota į Vilniaus pirmąją gimnaziją. Baigęs pradžios mokslus minėtoje mokykloje, įstojo mokytis į Vilniaus pirmąją gubernijos gimnaziją. Gimnazijos metais Pranciškus Dalevskis buvo apkaltintas nelojalumu caro valdžiai, todėl 1846 m. gimnaziją turėjo palikti, praradęs teisę stoti į universitetą.[1][2]
Kartu su broliu Aleksandru Dalevskiu įkūrė slaptą anticarinę organizaciją Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą. Šios organizacijos šūkis: „Darbu, tiesa ir teisingumu siekti susivienijimo ir nepriklausomybės“. Sąjunga paplito po švietimo įstaigas tarp gimnazistų, mokinių. Dalevskiai organizaciją kūrė laikydamiesi griežtos konspiracijos, nariai buvo iškilmingai prisaikdinami. Įkūrus organizaciją, jos vadai ir nariai rūpinosi vidaus struktūros stiprinimu bei idėjine branda, plėtė narių skaičių, ketino sukelti sukilimą. Organizaciją išdavė vienas gimnazistas.[1][2]
Pranciškus Dalevskis buvo suimtas 1849 m. balandžio 9 d. naktį. Vos prieš mėnesį, 1848 m. kovą buvo miręs jo tėvas ir motina su visais vaikais persikėlė gyventi į Vilnių. Broliai Pranciškus ir Aleksandras Dalevskiai buvo laikomi Dominikonų vienuolyno patalpose, paverstose kalėjimu. Per tardymą jie niekuo neprisipažino.[1][2] Pranciškus Dalevskis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau giminių pastangomis, nuosprendis buvo pakeistas 15 metų katorgos darbų Nerčinsko rūdynuose.[1][2]
Pirmoji Sibiro tremtis redaguoti
1850 m. lapkričio 26 d. abu Dalevskiai dengtu vežimaičiu buvo išvežti iš Vilniaus. Laukusi tremties dienos šeima vos spėjo pamatyti juos vežimaityje vežamus už Vilniaus. V.Merkys teigia, jog Rusijos teritorijoje ėjo pėsčiomis, sukaustyti retežiais. Kelionėje Pranciškus Dalevskis buvo susirgęs šiltine. Kelionė į Nerčinską truko vienerius metus. Atlikę katorgą abu broliai liko politiniais tremtiniais ir gyveno Sibire. Susiveikė namelį, į kurį priglaudė ir sąjungos narį Cezarį Mokržeckį, apsirgusį per tardymus psichikos liga bei panevėžietį Florijoną Danauską. 1860 m. Pranciškui Dalevskiui po amnestijos buvo leista grįžti į gimtinę. Sibire Pranciškus Dalevskis išbuvo 10 metų. Grįžęs į Vilnių, jis apsigyveno šeimos namuose.[1]
Dalyvavimas 1863 m. sukilime ir antroji tremtis redaguoti
Prasidėjus 1863 m. sukilimui, Pranciškus Dalevskis pradžioje abejojo sukilimo tikslingumu, bet vėliau prisijungė prie Lietuvos sukilimo vadovybės. Bendravo su Jokūbu Geištoru. Su juo sudarė veikimo planą. Buvo vienas iš baltųjų grupuotės vadovų, Lietuvos provincijų valdymo skyriaus narys. Atstovavo kairiajam baltųjų sparnui Lietuvoje. Buvo vienas iš tų sukilimo veikėjų, kurie nenorėjo nutraukti ryšių su raudonaisiais sukilėliais.[1]
1863 m. liepos 10 d. Dalevskis buvo suimtas, namuose atlikta krata. Kol vyko bylos tyrimas, iškalėjo kalėjime dvejus metus. Laikinasis lauko auditoriatas Pranciškų Dalevskį nuteisė 12 metų katorgos, tačiau Michailas Muravjovas bausmę padidino iki 20 metų kaip recidyvistui.[1][2]
Antrą kartą į Sibirą Pranciškus Dalevskis keliavo liūdnas ir palaužtas. Jo brolis Aleksandras tuo metu buvo miręs, Titas, į kurį dėjo daug vilčių, buvo sušaudytas, Konstantinas kovojo kažkur miškuose, seserys ir motina ištremtos, nežinojo, kur yra sesuo Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė.
1867 m. Dalevskis gavo leidimą apsigyventi Irkutske, 1875 m. - Novgorode. Novgorode vedė Ameliją Sokolovskytę. Su ja susilaukė vaikų, vieną dukterų pavadino Zigmante, Sierakausko garbei. 1875 m. trims mėnesiams Dalevskiui buvo leista apsigyventi pas šeimą Varšuvoje.[2] Anot jo sesers Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės, Pranciškų Dalevskį iš Sibiro paleido jo bičiulio, gydytojo Felikso Rimovičiaus pastangomis, kuriam Dalevskį „padovanojo" caro Aleksandro III apsaugos darbuotojas Čerevinas, minėto daktaro pacientas. Pranciškui Dalevskiui buvo leista galutinai grįžti iš tremties po caro Aleksandro III 1883 m. manifesto, kuriuo buvo pritaikyta amnestija visiems sukilėliams, tačiau ne į tėvynę, o į Lenkiją.[2]
Paskutinieji gyvenimo metai redaguoti
1883 m. Pranciškus Dalevskis apsigyveno Varšuvoje ir dirbo geležinkelių kontrolėje. Šią vietą išrūpino sesers Teklos vyras - Liudvikas Jenikė.[2]
Pranciškus Dalevskis mirė 1904 m. balandžio 25 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) Varšuvoje, palaidotas Povonzkų kapinėse šeimos kape.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 V.Merkys. Dalevskių šeima. Vilnius: Vaga, 1967.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Sudarytojos Tamara Bairašauskaitė, Jolanta Sikorska Kulesza. Apolonija Dalevskytė – Sierakauskienė. Atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-028-8.
- ↑ Sudarytoja Tamara Bairašauskaitė. 1863 -1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-031-8.
- ↑ A.Boniecki. Herbarz Polski. T.4. Warszawa, 1901, p. 65-66.