Potosi

Potosi (isp. Potosí, keč. P'utuqsi) – miestas pietvakarių Bolivijoje, Potosi departamento sostinė. Miestas įsikūręs Cerro Rico kalno – sidabro telkinio – papėdėje. Išsidėstęs 3976-4070 metrų aukštyje, Potosi yra antras tarp auksčiausiai įsikūrusių miestų pasaulyje po Peru miesto Sero de Pasko ir kartu pagal gyventojų skaičių yra aukščiausiai esantis tokio dydžio miestas.

Potosi isp. Potosí
Potosi gatvelė
Potosi 19°35′0″ p. pl. 65°45′0″ v. ilg.
Laiko juosta: (UTC-4)
Valstybė	Bolivija
Departamentas	Potosi departamentas
Provincija	Tomas Friaso provincija
Gyventojų (2005)	134 281
Altitudė	4 070 m
Vikiteka	Potosi
UNESCO	(angl.) (pranc.): 420

1987 m. Potosi miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Pavadinimo kilmė

Dažniausiai teigiama, kad Potosi miesto pavadinimas kilo iš kečujų kalbos žodžio, reiškiančio triukšmą. Pasak inkų legendos, XV a. viduryje ištyrę Cerro Rico kalną, indėnai rado jame sidabro gyslų, tačiau pradėję darbus kalnakasiai išgirdo kurtinantį triukšmą ir perspėjimą nekasti sidabro šiame kalne, kadangi jis priklauso kitiems šeimininkams.

Tačiau tiksli Potosi pavadinimo etimologija yra ginčijama. Kai kurie etimologai teigia, kad fonema p’otoj kurtinantį triukšmą galėtų reikšti aimarų, bet ne kečujų kalboje. Kečujų ir aimarų kalbos yra struktūriškai artimos, tačiau nei viena nėra pakankamai ištyrinėta.

Ispanams įkūrus miestą ir pradėjus didžiuliais kiekiais kasti ir eksportuoti sidabrą, Potosi miestas smarkiai išaugo ir tapo vienų didžiausių to meto miestų pasaulyje. Dėl to žodis „potosi“ prigijo kaip bendrinis žodis, pasakiško turtingumo sinonimas. Ispanų kalboje iki šiol vartojamas posakis valer un potosi (liet. būti labai turtingam).

Istorija

Miesto suklestėjimas ir žlugimas

1544 m indėnui Diego Huallpa Cerro Rico kalne atradus sidabro rūdos, ispanų konkistadorai 1545 m. balandžio 10 dieną kalno papėdėje įkūrė miestą. Miestas buvo pavadintas Villa Imperial de Carlos V, tuo metu valdžiusio Ispanijos karaliaus Karolio V garbei. Miesto įkūrėju laikomas Juan de Villarroel.

1545 m. balandžio 21 dieną Diego de Centeno užregistravo pirmąją šachtą „Descubridora“ (isp. Atradėja), vėliau pervadintą į Centeno (pagal įkūrėjo pavardę). Netrukus buvo atrastos ir naujos sidabro gyslos. Iškastas sidabras buvo siunčiamas į Ispaniją. Didelis sidabro kiekis ir nesunki jo gavyba (pirmaisiais metais sidabro gyslos buvo pasiekiamos kalno paviršiuje) lėmė spartų miesto augimą. 1572 m. Potosi mieste buvo pradėta statyti pirmoji pinigų kalykla Casa Real de la Moneda. Sidabro gavyba smarkiai išaugo, ir miestas pradėjo plėstis. XVI a. sidabro rūdų apdorojimui buvo naudojama hidraulinė eneregija. Buvo sukurta sudėtinga akvedukų ir vandens saugyklų sistema, kuria vanduo buvo perduodamas į fabrikus.

XVII a. viduryje Potosi tapo pačiu didžiausiu ir turtingiausiu miestu Lotynų Amerikoje ir kartu su Sevilija, Venecija ir Londonu buvo didžiausi to meto miestai pasaulyje. Tuo metu Potosi mieste jau buvo pastatyta daugiau negu 80 bažnyčių, o gyventojų skaičius siekė netoli 200 000 .

XVII a.-XVIII a. pirmoje pusėje Potosi kasyklose buvo išgaunama pusė viso pasaulio sidabro, ir iki XVIII a. pradžios jos buvo pagrindinis ispanų karalystės sidabro šaltinis. Cerro Rico kalne buvo tiek šio metalo, kad buvo tikima, jog sidabro ištekliai nesibaigs. Tačiau po 300 metų nuo kasyklų įkūrimo, XVIII a. antroje pusėje, turtingos gyslos išseko ir miestas pradėjo nykti.

Bolivijos nepriklausomybės karo metu (1809–1825 m.) dėl Potosi kilo konfliktas tarp Bolivijos ir Argentinos. Miestą užėmusi armija iš Buenos Airių, vadovaujama Juan José Castelli, nuskurdino Potosi. Okupacijos metu mieste vyravo anarchija ir karinis išnaudojimas, todėl antroji įžengusi kariuomenė buvo sutikta džiugiai. Jos vadas Manuel Belgrano stengėsi likviduoti neigiamus tironiško J. J. Castelli valdymo padarinius. Liepus armijai atsitraukti, M. Belgrano priėmė iš anksto suplanuotą sprendimą susprogdinti monetų kalyklą, tačiau vietiniai gyventojai atsisakė evakuotis, todėl sprogimas pareikalavo daug aukų. Vėliau miestą buvo užgrobusios dar dvi ekspedicijos iš Buenos Airių.

Nepriklausomybės karas visiškai išsekino miestą, 1825 m. Potosi liko tik 8000 gyventojų. XIX a. pradžioje kritusios sidabro kainos galutinai sužlugdė Potosi ekonomiką. Miestas iš naujo atgimė tik XX a. pradžioje, prasidėjus alavo erai. Sidabro gavybos praktiškai atsisakyta 1865 m., prie alavo kasimo pereita 1895 m. Iki 1945 m. Bolivija tiekė apie 48 % pasaulinio alavo. Revoliucijos metu 1952 m. kasyklas nusavinus valstybei, kasyklų pelningumas smuko.

Monetų kaldinimas

Monetų kalykla

Sidabro luitai iš liejyklų buvo atvežami į monetų kalyklą tolesniam apdorojimui. Naudojant plieninius volus luitai buvo išlyginami į lakštus, iš kurių rankiniu būdu buvo štampuojamos monetos. Pirmieji mechanizmai (isp. laminadores) buvo pagaminti Ispanijoje ir per Buenos Aires atvežti į Potosi. Tai buvo įrenginys, kurio plieniniai volai buvo sukami milžiniškais krumpliaračiais. Krumpliaračių sukimo velenai buvo nuleisti į žemiau esantį kambarį. Iš pradžių velenus suko 4 mulai, eidami ratu. Kada nebeliko mulų, jie buvo pakeisti 10-20 vergų.

Potosi monetų kalykloje nukaldinta moneta

Nukaldintos sidabrinės monetos daugiau nei 1000 km lamomis buvo vežamos į uostą Limoje, iš kur monetos buvo plukdomos į Panamą. Iš ten krovinys mulais keliavo per sąsmauką ir Karibų jūra bei Atlanto vandenynu buvo plukdomas į Ispaniją.

Žmonių arba gyvūnų varomi monetų kaldinimo mechanizmai buvo naudoti iki 1869 m., kuomet iš Filadelfijos atvežė naujus modernius įrenginius. Mieste išsaugoti iki šiol veikiantys gariniai varikliai, kurių smagračių skersmuo siekia ne vieną metrą.

Sidabro kaina

Sidabro kasyklose dirbti buvo verčiami vietiniai indėnai. Nuo nepakeliamo darbo iš tūkstančio indėnų ne mažiau kaip 800 žmonių mirdavo pirmaisiais darbo metais. Bažnyčios spaudimu Ispanijos karalius Karolis V išleido įsakymą „Leyes de las Indias“, kuris turėjo sumažinti indėnų išnaudojimą. Nebegalėdami išnaudoti indėnų, kasyklų savininkai darbui kasyklose ėmė vežti vergus iš Afrikos. Per metus į Potosi buvo atvežama apie 1500–2000 vergų, kurie buvo verčiami dirbti monetų kalykloje vietoje mulų. Iš viso kolonijiniais metais į Potosi buvo atvežta apie 30 000 vergų iš Afrikos. Tačiau Potosi buvo per toli nuo jūros kranto, todėl vergų darbui kasyklose neužteko.

Vicekaralius Fransisco de Toledo, siekdamas išvengti bažnyčios nemalonės ir nepakenkti valstybės finansams, sugalvojo išnaudoti inkų darbo sistemą mita ir sukūrė priverstinio darbo sistemą. Visi kaimai privalėjo duoti darbo jėgos kasykloms. Kas septynerius metus kiekvienas indėnas metus dirbo kasyklose. Už tai valdžia jiems žadėjo įvairias „socialines garantijas“ – atlyginimą, rūpinimąsi, griežtai nustatytas darbo valandas. Tačiau kasyklų savininkai nekreipė dėmesio į šiuos pažadus. Kalnakasiai mirdavo ne tik nuo plaučių dulkialigės, tačiau ir nuo apsinuodijimo gyvsidabriu, kurį išskirdavo sidabro fabrikuose naudojamas amalgamos metodas.

Miesto panorama

Spėjama, kad sidabro gavyba kainavo 8 milijonus indėnų gyvybių.

Geografija

Potosi yra Pietų Bolivijoje 164 km atstumu nuo Sukrės. Miestas išsidėstęs 3976–4070 m aukštyje Altiplano plokščiakalnyje, Cerro Rico kalno (4824 m) papėdėje Anduose.

Klimatas

Miestas pasižymi šaltu aukštikalnių klimatu. Metų laikų temperatūrų skirtumas nedidelis, žiemą vyrauja sausas klimatas, vasarą prasideda lietaus sezonas. Dienos ir nakties temperatūrų skirtumas siekia 15-25 °C, naktį netgi vasaromis temperatūra nukrenta iki nulio.

Ekonomika

Kalnakasiai Potosi

Devynerių metų Potosi šachtininkas

Miestas išlieka stambiu rūdų gavybos centru, kuriame randama alavo, stibio ir volframo. Cerro Rico kalne kasamos rūdos (pagrinde alavas, varis ir sidabras, randami daugiausia sulfidų pavidalu) yra pagrindinis miesto pajamų šaltinis. Kasyklose tebedirbama primityviomis technologijomis ir kenksmingomis sveikatai sąlygomis. Dauguma šachtininkų, pradėję dirbti kasyklose, neišgyvena daugiau negu 20 metų. Daugiausiai šachtininkai miršta nuo plaučių dulkialigės, tačiau taip pat ir nelaimingų atsitikimų, pvz., sprogimų, metu. Nors oficialiai vaikų darbas draudžiamas, šachtose iki šiol dirba 7-16 metų vaikai. Dauguma šachtų priklauso kooperatyvams, kurie išgaunamas rūdas parduoda privačioms kompanijoms.

Taip pat mieste yra įmonių, perdirbančių metalą, negausi tekstilės pramonė, gaminami nealkoholiniai gėrimai, alus, odos dirbiniai ir baldai.

Vystomas turizmas. Be architektūrinių paminklų lankymo centre organizuojami turai į kasyklas, kur turistams atvirai demonstruojamos šachtininkų darbo sąlygos. Taip pat rengiami turai ir į miesto apylinkes (kalnus, terminius šaltinius).

Mieste veikiantis šachtininkų turgus (isp. Mercado de los Mineros) yra vienintelė pasaulyje vieta, kurioje galima legaliai nusipirkti dinamito.

Sportas

• CA Nacional Potosí – futbolo klubas; rungyniavo aukščiausioje lygoje.
• Namų rungtynes žaidžia Víctor Agustín Ugarte stadione (isp. Estadio Víctor Agustín Ugarte), talpinančiame 32 tūkst. žiūrovų.

Architektūra

Miesto gatvė

Potosi apstatytas daugiausiai dviaukščiais namais. Miesto centre yra išlikę daug kolonijinio stiliaus pastatų (bažnyčių, vienuolynų, prabangių vilų), kurių dauguma yra XVII–XVIII a. statybos. Kolonijinė miesto architektūra kartu su pramonės paminklais 1987 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Svarbiausi architektūros paminklai:

• Monetų kalykla (isp. Casa de la Moneda)
  Pastatyta 1750–1785 m. Šiuo metu joje įsikūręs nacionalinis muziejus, kuriame pasakojama sidabro gavybos istorija: eksponuojami presai, medinės monetų kaldinimo staklės, monetos ir monetų atspaudai. Taip pat muziejuje yra ir religinio meno kūrinių, pirmasis šalies garvežys, Tiwanaku miesto archeologinių radinių.

San Lorenco bažnyčios vartai

• Katedra (isp. la Catedral)
  Neoklasikinio stiliaus, pastatyta XVI a. antroje pusėje, rekonstruota 1808–1838 m. architekto Fray Manuel de Sanahuja.
• San Lorenco bažnyčia (isp. Iglesia de San Lorenzo)
  Metisų (hibridinio) baroko stiliaus, pastatyta 1548 m, fasadas perstatytas 1728–1744 m. Bažnyčioje eksponuojama keletas Melchor Perez de Holguin darbų.
• San Fransisko bažnyčia (isp. Iglesia de San Francisco)
  Įkurta 1547 m. kaip moterų vienuolynas, 1707–1726 m. atnaujintas fasadas. Šiuo metu joje įsikūręs nacionalinis religinio meno muziejus.
• Santa Terezos vienuolynas (isp. Convento Santa Teresa)
  Įkurtas 1685 m., dabar meno muziejus.
• San Benito bažnyčia (isp. Iglesia San Benito)
  Pastatyta 1700 m., įžymi bizantinio stiliaus kupolu ir metisų stiliaus medžio raižiniais.
• Kitos bažnyčios
  Belen, San Bernando, San Augustin, la Compana de Jesus, San Martin, San Juan de Dios, Santo Domingo ir kitos. Mieste yra apie 80 išlikusių bažnyčių.
• Buvusi de Otavi vila (isp. Casa del Marqués de Otavi)
  1750–1785 m. statybos, dabar nacionalinis bankas.

Religija

Ispanai į Boliviją atvežė krikščionybę, kuri, susimaišius su vietiniais indėnų tikėjimais, įgavo aiškių pagonybės bruožų. Pagonybės įtaka atsispindi religinėse apeigose, taip pat religiniame mene ir bažnyčių architektūroje.

Potosi per ilgą laiką susiformavo specifinės tradicijos, susijusios su pagrindine miesto veikla – kalnakasyba.

El Tio statula šachtoje

El Tio

Kalnakasiai garbina el Tio (lietuvių kalba šis žodis reikštų „dėdė“). Vietiniams gyventojams jis yra kartu ir dievas, ir velnias. Pagal vietinį tikėjimą el Tio kartu su Pačamama yra visų Cerro Rico kalno turtų savininkas. Kiekvienoje šachtoje yra el Tio statula, kuriai kalnakasiai aukoja kokos lapus, cigaretes ir 96 procentų alkoholį, prašydami apsaugos ir sėkmės. Kiekvieną paskutinę savaitės darbo dieną (šeštadienį) kalnakasiai susirenka prie statulos išgerti kartu su el Tio ir vienas kitu. Jie siunčia gėrimą ratu, po du kartus šiek tiek išpildami gėrimo ant žemės – paaukodami Pačamamai ir el Tio.

Taip pat prie įėjimo į kasyklas kasyklų dievui el Tio periodiškai yra paaukojama lama, nes tikima, kad paaukotas lamos kraujas apsaugos kalnakasių gyvybes.

Kristus Kalnakasys

San Pedro bažnyčioje saugoma Tata Ck’accha (isp. Cristo de los Auxilos) statula. Tata Ck’accha kečujų kalba reiškia Kristus- kalnakasys. Pagal vietinę legendą vienas kalnakasys, kuriam labai nesisekė, iš nevilties pasišaukė kasyklų velnią (el Tio). Pastarasis, norėdamas būti tikras dėl sandėrio, pareikalavo pasirašyti sutartį. Supratęs padėties rimtumą, kalnakasys ėmė išsisukinėti, esą neturįs nei popieriaus, nei pieštuko. Velniui išėjus parnešti reikalingų daiktų, šachtoje pasirodė senolis, apsirengęs kalnakasio drabužiais, kuris ir išgelbėjo nelaimingąjį kalnakasį, drauge suversdamas akmenis ir uždarydamas tunelį. Po kurio laiko prieš leisdamasis į Cerro Rico kasyklas, minėtas kalnakasys nuėjo į San Pedro bažnyčią pasimelsti už savo šeimos gerovę ir savo nuostabai viename iš altorių pamatė jam išsigelbėti padėjusį senolį nukryžiuotojo Kristaus pavidalu.

Svarbiausios miesto šventės

Aktyviai švenčiamos šalies šventės:

• Velykų savaitė (isp. Semana Santa) kovo arba balandžio mėnesį.
• Kryžiaus šventė (isp. Fiesta de la Cruz) gegužės 3 dieną.
• Visi šventieji (isp. Todos Santos) lapkričio 1-2 dienomis.
• Kalėdos (isp. Navidad) gruodžio 24 dieną.

Miesto šventės:

• Kalnakasių karnavalas (isp. Carnaval Minero)
  Kalnakasių karnavalas vyksta vasario mėnesį vieną savaitę. Iš kasyklų į miesto aikštę (isp. Plaza el Minero) išnešamos šventintos statulos.
  Pagrindinėse miesto gatvėse vyksta muzikos, šokių ir kostiumų paradas.
  Karnavalas sutampa su grabnyčios mergelės (isp. Virgen de la Candelaria) atlaidais, švenčiamais vasario 2 dieną. Atlaidų metu vyksta procesija su San Pedro bažnyčioje saugomais mergelės ir Kristaus-Kalnakasio, simbolizuojančiais apsaugą kasyklose, statulomis.
• Kristaus kūno šventė (isp. Corpus Christi)
  Švenčiama birželio 15 dieną. Vyksta procesija su Jėzaus statula, mišios, religinės apeigos.
• Chutilo arba Švento Bartolomėjo diena
  Rugpjūčio 24 d. Bolivijoje švenčiama švento Bartolomėjo diena išsivysto į trijų dienų šventę:
  • Pirma diena – Chutillo.
    Pirmą dieną Potosi gyventojai aplanko Šv. Bartolomėjo koplyčią, esančią už miesto.
  • Antra diena – Majtillo.
    Antrąją dieną miesto gatvėse vyksta folkloro paradas su dainomis, šokiais ir kostiumais.
  • Trečia diena – Thapuquillo
    Trečią dieną atvyksta užsienio artistai šokti sakralinių šokių.
• Mergelės Gvadelupės iškilmės (isp. Festividad de Guadalupe)
  Švenčiama rugsėjo 8 dieną. Šventės metu mieste renkasi amatininkai, kurie atveža dirbinius iš molio, tradicinio nendrių medaus ir Chajra T’hanta (vietinė kviečių duona). Mugės metu mieste taip pat vyksta azartiniai žaidimai.

Nuorodos

• Miesto gidas (anglų kalba) Archyvuota kopija 2008-12-06 iš Wayback Machine projekto.
• Potosí, más cerca del cielo (ispanų kalba) Archyvuota kopija 2017-09-28 iš Wayback Machine projekto.
• Filmas apie vaikų kalnakasių kasdienybę Potosi^{[neveikianti nuoroda]}

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.