Portretas

Portretas – tapybos, grafikos, skulptūros, meninės fotografijos arba kitos meninės išraiškos kūrinys, vaizduojantis žmogų ar žmonių grupę (vad. grupinis portretas). Portretas dažniausiai kuriamas iš natūros arba natūrinių studijų, kai kada pagal dokumentinę medžiagą (pvz., portretas iš nuotraukos). Portreto funkcija – atvaizduoti ir įamžinti tam tikrą žmogų, ypač jo veidą.

Vincento van Gogo autoportretas

Rūšys

Pagal tai, kurią žmogaus kūno dalį vaizduoja yra skiriami biustinis, pusiaufigūris ir visafigūris portretai:

• Visafigūris. Šio tipo portretai dažniausiai kurti pagal užsakymus. Tai reprezentaciniai, didelėms salėms skirti atvaizdai, kuriuose asmuo mažai individualizuotas, daugiau akcentuota bendra laikysenos elegancija, spinduliuojanti kilmės ir socialinės padėties taurumu. Socialinė padėtis pabrėžiama atributais. Tokie portretai būdingi renesanso, baroko, klasicizmo, romantizmo dailei.
• Pusiaufigūriai nuo visafigūrių portretų skiriasi ne tik mažesniais formatais, bet ir kameriškesne nuotaika, gilesne modelio charakteristika. Visi jie gana panašūs kompozicija ir meninio vaizdo kūrimo būdais. Figūros vaizduojamos prie pat paveikslo krašto, jų žvilgsnis dažniausiai nukreiptas į žiūrovą ir taip kuriamas artimumo ir intymumo įspūdis. Kai kuriems šios grupės portretams būdinga griežta, statiška kompozicija, suvesta į stabilų trikampį. Kituose pusiaufigūriuose portretuose nesilaikoma griežtos schemos, o bandoma surasti gyvesnę ir laisvesnę pozą bei išraišką. Tai ypač būdinga XIX a. moterų portretams, kurie dar pasižymi saloniškumu, sentimentalumu.
• Biustiniai portretai. XIX a. pradžioje išpopuliarėjo mažosios portreto formos. Pamėgti pieštuku, pastele piešti ar akvarele tapyti atvaizdai. Jų kompozicija paprasta: vyrų portretuose modelis pasisukęs trim ketvirčiais į dešinę arba vaizduojamas iš priekio, moterų atvaizduose siekiama gracingos išraiškos. Fonas visuomet neutralus, bet ne aklinas. Visas dėmesys sutelktas į veidą, atsisakyta bet kokių detalių, galinčių konkrečiau nužymėti aplinką. Šio tipo portretuose retai galima atspėti žmogaus profesiją, nes beveik nėra atributų. Įamžintas tik veidas, individualūs bruožai ir juose slypintis žmogaus unikalumas.

Pagal žmonių skaičių – porinis ir grupinis. Pagal galvos laikyseną: profilis, 1/3 rakursu, „En face“ – iš priekio, „Profil perdu“ (prarastasis profilis) – nusisukęs daugiau nei per pusę. Pagal vaizduojamą asmenį skiriamas valdovo, mokslininko portretas, taip pat autoportretas. Pagal asmens vaizdavimo būdą – reprezentacinis ir kamerinis (intymusis) portretas.

• Satyrinis portretas, šaržas, atsirado ir paplito XIX a. Prancūzijoje. Jame pašiepiamas ar demaskuojamas kieno nors nedoras elgesys.
• Alegorinis portretas – konkretaus žmogaus atvaizdas, išreiškiantis abstrakčią sąvoką, ar įkūnijantis mitologinį personažą arba herojų.
• Imitacinis portretas – įsivaizduojamas mirusio ar istorinio asmens portretas. Kuriamas pagal vaizduojamo žmogaus laikotarpiui būdingus atributus ir menines raiškos priemones.
• Antkapiniai portretai skirstomi į karstinį portretą ir epitafiją (puošni skulptūrinė plokštė pritvirtinta prie sienos ar antkapio).

Portretai paplito jau senovės Egipte, viduramžiais juos dažnai pakeisdavo herbas, o XIX a., atsiradus fotografijai, portretas prarado išskirtinę reikšmę.

Portretų pavyzdžiai

Menininkas, kūręs daug portretų ar specializavęsis portretų tapyboje, vadinamas portretistu. Keletas iš pačių žymiausių Europos portretistų: Rafaelis, Ticianas, Fransas Halsas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir kt. Tarp žymiausių menininkų, kurie kūrė autoportretus: Rembrantas ir Vincentas van Gogas. Tikriausiai pats žymiausias portretas yra Leonardo da Vinčio „Mona Liza“.

• 
  Leonardas da Vinčis. „Mona Liza“
• 
  Rafaelis. „Popiežius Leonas X su dviem kardinolais“
• 
  Hansas Holbeinas Jaunesnysis. „Ambasadoriai“
• 
  Rembrandtas. „Autoportretas“

Nuorodos

• Lietuvos dailės muziejaus metraštis (6 Knyga) Archyvuota kopija 2011-09-28 iš Wayback Machine projekto.