Pisanello

Antonijas Pizanas, pravarde Pizanelas (it. Pisanello, tikr. Antonio di Puccio Pisano, apie 1395–1455 m.) – italų XV a. dailininkas, medalių kūrėjas.

Biografija redaguoti

Antonijas Pizanas gimė apie 1395 m., tikriausiai, Pizoje. Jo tėvas Puccio buvo pasiturintis tekstilinių audinių pirklys, motina Isabetta buvo kilusi iš Veronos. Pravarde Pizanelas („mažasis pizanietis“) dailininkas buvo pramintas, tikriausiai, dėl mažo stoto. Ankstyvąjį Pizanelo stilių paveikė dailininkas Stefano da Verona. Spėjama, kad Pizanelas galėjo būti jo mokiniu. Jo stilių įtakojo Veronos dailininkas Altichiero. Žinoma, kad vėliau Pizanelas dirbo kartu su Gentile da Fabriano, kaip mokinys, ties freskomis Dožų rūmuose Venecijoje 1415−1422 metais (neišlikusios). Po to persikėlė į Romą ir su Gentile da Fabriano dekoravo Šv. Jono Laterano katedrą. Baigė freskas joje po Gentile da Fabriano mirties 1431-32 m. (šie darbai neišlikę)

1422 m. Pizanelas įsigijo namą Veronoje. 1422 m. dokumentuotas dirbantis Gonzagų dvare Mantujoje. 1426 m. datuojamas pirmas išlikęs jo darbas − Brenzoni monumento dekoras San Fermo bažnyčioje Veronoje. Maždaug 1420-ųjų pabaigoje Pizanelas dirbo Milano hercogui Filippo Maria Visconti. Apie 1433-38 m. jis atliko freskas Sant’Anastasia bažnyčios Šv. Jurgio ir Trebizondo princesės koplyčioje (išlikusios). Tuo metu Pizanelas buvo tapęs žymiu dailininku Italijoje. Dirbo beveik visuose to meto Italijos kunigaikštysčių dvaruose. 1438 m. jis sukūrė pirmąjį savo medalį Feraros hercogo Niccolò III d’Este užsakymu, kuriuo turėjo įamžinti popiežiaus Eugenijaus IV ir Bizantijos imperatoriaus Jono VIII Paleologo atvykimą į Ferarą. Tradiciškai šis medalis laikomas pirmuoju reikšmingu renesanso epochos medaliu. Savo medaliams Pizanelas pavyzdžio sėmėsi iš antikinių medalių ir monetų, kuriuos tuo metu buvo madinga kolekcionuoti tarp to meto Italijos valdovų.

1441 m. pradėjęs valdyti Feraros hercogas Leonello d’Este užsakė Pizanelui sukurti 9 medalius ir Julijaus Cezario portretą (neišlikęs). 1444 m. Pizanelas sukūrė medalį Leonello d’Este vedybų proga. 1445 m. Pizanelas dar dirbo Riminyje, sukūrė medalį Sigismondo Pandolfo Malatesta vedybų proga. Apie 1447 m. datuojamos freskos karo ir kavalerijos tema, išlikusios ir atrastos tik 1968 m. Mantujos Valdovų rūmuose (Palazzo Ducale). 1449 m. Pizanelas dokumentuotas paskutinį kartą dirbantis Neapolio karaliui Alfonsui V Aragonui. Spėjama, kad Pizanelas mirė apie 1455 m. Jo tapybos darbų išliko tik keletas vienetų. Laimingų aplinkybių dėka didelis kiekis Pizanelo piešinių išliko vadinamajame Codex Vallardi rinkinyje, kurį 1856 m. įsigijo Luvras. Piešiniai reikšmingai atskleidžia, kaip dirbdavo ir ruošdavo eskizus to meto dailininkai. Pizanelo paukščių piešiniai vertinami atskirais kūriniais. Pizanelas vertinamas reikšmingiausiu renesanso medalistu. Viso išliko 36 jo sukurti medaliai. Tapyboje Pizanelas laikomas vienu pačių vėlyviausių italų gotikinio stiliaus atstovų.

Darbų galerija redaguoti

Dailė redaguoti

„Madona su putpele“ (1420, Senosios pilies muziejus, Verona)
„Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis“ (apie 1433, Meno istorijos muziejus, Viena)
„Prabangos alegorija“ (apie 1426, Albertina, Viena)
„Paukštis“ (apie 1430-40, Luvras, Paryžius)
„Šv. Jurgis ir Trebizondo princesė“, dešinė pusė (apie 1436-38, Sant'Anastasia bažnyčia, Verona)
„Madona su Šv. Antanu ir Šv. Jurgiu“ (apie 1445, Nacionalinė Londono galerija)