Pieta (Mikelandželas)

Pieta

Menininkas	Mikelandželas
Metai	1498-1499 m.
Meno kryptis	Renesansas
Medžiagos, technika	marmuras
Matmenys	žmogaus dydžio
Miestas (vieta)	Roma, Šv. Petro bazilika
Muziejus

Pieta – italų renesanso menininko Mikelandželo (1475–1564) skulptūra, esanti Šv. Petro bazilikoje Romoje. Tai pirmasis Mikelandželo kūrinys, kuris jį išgarsino, ir viena garsiausių Europos meno skulptūrų.

Istorija redaguoti

1498 m. rugpjūčio 27 d. Mikelandželas Romoje sudarė sutartį sukurti skulptūrą „Pieta“ „iš marmuro… Mergelę Mariją, apsirengusią, su mirusiu Kristumi rankose“. Užsakovas buvo prancūzų kardinolas ir Sen Deni vienuolyno prie Paryžiaus abatas Jean Bilhères de Lagraulas. Kardinolas buvo Prancūzijos karaliaus Karolio VIII ambasadorius Vatikane. Skulptūra buvo skirta paties kardinolo pomirtinei koplyčiai (jis išties mirė statulos sukūrimo metu ir jos baigtos nepamatė). Už „Pietą“ sumokėti 450 dukatų buvo įpareigotas bankininkas Jacopo Galli, kuris anksčiau jau įsigijo Mikelandželo kurtą „Bakcho“ statulą. „Pieta“ turėjo vaizduoti žmogaus dydžio figūras ir būti baigta per vienerius metus. Jacopo Galli įrašė į sutartį savų reikalavimų, įskaitant, kad skulptūra turėtų „būti gražesnė už bet kurį kitą darbą iš marmuro Romoje“. „Pieta“ buvo sukurta iš balto Kararos marmuro luito, kurį Mikelandželas pats parinko Kararos skaldyklose prieš tai Romoje pardavęs užsakovų skirtą akmens luitą, kuriuo buvo nepatenkintas.^[1] Mikelandželas kūrė skulptūrą beveik dvejus metus. Baigus darbus, „Pieta“ buvo išstatyta Šv. Petronėlės koplyčioje prie Šv. Petro bazilikos (senosios). Giorgio Vasari teigimu, vieną dieną Mikelandželas užtiko bažnyčioje grupę svečių iš Lombardijos, kurie ja labai žavėjosi. Buvo paklausta: kas ją sukūrė? Ir kažkas pasakė: tai mūsų Gobbo iš Milano. Mikelandželas tuo metu nieko nesakė, bet grįžo naktį į bažnyčią ir iškalė savo autografą ant Madonos statulos, juostoje ties krūtine, itališkai: „Mikelandželas Buonarotis, florentietis, tai sukūrė“. Tai yra vienintelis Mikelandželo kūrinys, ant kurio jis pasirašė.

Po Šv. Petro bazilikos išplėtimo „Pieta“ apie 1537 m. buvo perkelta į šios pagrindinės Romos bažnyčios Santa Maria della Febbre koplyčią ir ilgą laiką dėl to buvo žinoma „Madonna della Febbre“ pavadinimu. Apie 1572−1585 m. ji buvo perkelta į popiežiaus Siksto IV chorą, dar po maždaug 150 metų perkelta į jai skirtą Pietos koplyčią, kur yra dabar. 1964–1965 m. „Pieta“ vienintelį kartą paliko Šv. Petro baziliką ir buvo išgabenta į Vatikano paviljoną Pasaulinėje parodoje Niujorke. 1972 m. gegužės 21 d. bedarbis vengrų kilmės geologas Laszlo Toth atakavo „Pietą“ su kūju.^[2] Prieš tai lyg šaukdamas, kad jis yra Jėzus Kristus ar Mikelandželas. Statulai buvo suduota 12 smūgių, nuskelta Madonos nosis, kairė ranka, apdaužyta galinė Madonos galvos pusė − viso atskilo apie 100 gabaliukų. Restauracijos procesas truko 10 mėnesių, po kurio „Pieta“ buvo patalpinta už neperšaunamo ir nepramušamo stiklo. „Pieta“ laikoma žymiausiu Šv. Petro bazilikos kūriniu. Jos vertę susumavo Giorgio Vasari 1550 m. parašytoje Mikelandželo biografijoje: „tikriausias stebuklas, kad akmuo, beformis iš pradžių, galėjo įgyti tokią formą, kurią Gamta retai sugeba atkartoti kūne.“^[3]

Apie skulptūrą redaguoti

Skulptūrinė grupė vaizduoja Mergelę Mariją su mirusiu sūnumi Kristumi ant kelių, tik ką nuimtu nuo kryžiaus. Skulptūros kompozicija piramidinė. Mergelė Marija vaizduojama kur kas jaunesnė nei turėtų būti. Mikelanželas kardinolui tai paaiškino tuo, kad Marija yra nekaltumo ir tyrumo įsikūnijimas. Taip pat Marijos figūra yra ženkliai didesnė nei Kristaus. Tai aiškinama tuo, kad Marija, pagal skulptūros užsakymo sutartį, turėjo žiūrėti į mirusį sūnų ir idėjos įgyvendinimas nebūtų įmanomas tuo pačiu jai laikant suaugusio žmogaus kūną ant kelių. Pradiniame sumanyme „Pieta“ turėjo puošti antkapį ir žiūrovas kartu su Marija galėjo žvelgti į Kristaus veidą. Marijos kairės rankos padėtis − tai kvietimas tikinčiajam žvelgti į kančios sceną. Dabar „Pieta“ yra ant aukšto postamento ir matoma iš nemenko atstumo Šv. Petro bazilikoje, taigi, eiliniai žiūrovai niekuomet negali skulptūros pamatyti taip, kaip buvo sumanyta iš pradžių.