Pietų Afrikos Respublikos istorija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Pietų Afrikos Respublikos istorija - Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių istorija.
Ankstyvojoje istorijoje Pietų Afrikoje apsigyveno sanai, kurie iki šiol išsaugojo akmens amžiaus buities likučius. Prieš maždaug 2 tūkstančius metų nuo koisanų atsiskyrė gyvulių augintojai koikojai. Greičiausiai jau nuo II a. iš šiaurės į Pietų Afriką kėlėsi bantų tautos, kurios apgyvendino rytinę Pietų Afrikos dalį. Po to, kai Bartolomeu Dias 1488 m. pasiekė Afrikos pietinę pakrantę, 1652 m. Nyderlandų Ost Indijos kompanija įkūrė Kapštatą ir netrukus išplėtė į Kapo koloniją. Šią koloniją 1806 m. užėmė britai. Nepatenkinti britų valdžia olandų kilmės "būrai" patraukė į šiaurę ir ten įkūrė keletą būrų valstybių.
Senieji gyventojai redaguoti
Pietų Afrika yra viena iš seniausiai žmonių apgyvendintų pasaulio teritorijų. Čia gyvenanti bušmėnų ir hotentotų rasė pagal kai kurias teorijas yra visų žmonių protėviai. Senaisiais laikais Pietų Afrikos teritorija buvo apgyvendinta bušmenų ir hotentotų, o nuo XVI a. pradėjo skverbtis ir bantų gentys.
Prieš atvykstant pirmiesiems olandų kolonistams dabartinės šalies teritorijos šiaurės rytuose gyveno sėslios chosų ir zulų gentys, o teritorijoje aplink Gerosios Vilties kyšulį – hotentotų (dar žinomi kaip chojai) ir bušmėnų (dar žinomi kaip sanai, tačiau pastarasis terminas yra įžeidžiantis) klajoklių gentys; pastaroji teritorija buvo retai gyvenama.
Ankstyvoji europiečių kolonizacija redaguoti
1487 m. Bartolomėjas Diazas atrado Gerosios vilties kyšulį.
Olandų kolonistai, vadinami būrais (tiesiogiai išvertus – valstiečiais), ėmė kurtis retai gyvenamose teritorijose aplink Gerosios vilties kyšulį, dabartinės Respublikos pietvakarinėje dalyje. Janas Van Rybekas (Jan Van Riebek) tapo pirmuoju Keiptauno (Kapštato) kolonijos, tuo metu kontroliuojamos Nyderlandų Rytų Indijos Kampanijos gubernatoriumi.
XIX a. pradžioje išsiplėtus Anglijos galybei, ji ėmė pretenduoti į strategiškai svarbų Gerosios vilties kyšulį ir įkūrė tenai Kapo koloniją.
Mfekane redaguoti
Rytinėje Respublikos dalyje XIX a. pirmoje pusėje vyko vietinių tautų migracijos, vadinamos terminu mfekane. Zulai, chosai, matabeliai ir kitos tautos sukūrė galingas imperijas, kurios stipriai paveikė ir šiaurėje esančias afrikietiškas valstybes dabartinės Zimbabvės, Botsvanos ir kitose teritorijose.
XIX a. kolonizacija redaguoti
Kapo kolonijos būrai, nepatenkinti jiems primesta valdžia, sukilo į „didįjį žygį“ ir ėmė migruoti į žemyno gilumą šiaurės rytų kryptimi, t. y. į juodaodžių gyvenamas vietoves. To žygio dalyviai vadinami vūrtrekeriais. Čia būrai ėmė steigti valstybes, kurios ilgainiui konsolidavosi į Oranžiją bei Transvalį. Dar būrai bandė steigti Nataliją rytiniame pajūryje, bet iš ten anglai juos išvijo (įsteigė Natalio koloniją) ir taip būrai neteko išėjimo į jūrą, anglai apsupo juos kolonijų žiedu iš visų pusių.
Tiek būrų, tiek anglų santykiai su juodaisiais iki „didžiojo žygio“ buvo menki, nes pastarieji prie Gerosios vilties kyšulio negyveno, tuo tarpu hotentotai ir bušmėnai buvo klajokliai, gyveno retai, nebuvo susiorganizavę į valstybes, tad baltiesiems įtakos iš esmės nedarė. Žygio metu būrams atsikrausčius į juodaodžių gyvenamas žemes prasidėjo konfliktai su jais, ypač su zulusais, nors dėl įsikūrimo kai kuriose teritorijose ir buvo sudaryti susitarimai; nepaisant to, būrai, būdami mažumoje, sugebėjo įtvirtinti savo valstybes.
Anglų santykiai su zulais buvo dar įtemptesni. Zulai, nors ir neturėdami jokių modernių ginklų, neretai sugebėdavo laimėti susirėmimus prieš europiečius dėl savo gausumo. Tačiau vis dėlto atsiradus kulkosvaidžiams nedidelėms anglų įguloms tapo lengviau įveikti didžiules zulų armijas. Po 1879 m. Anglų-zulų karo zulai prarado savo nepriklausomą statusą.
Anglų-būrų karai redaguoti
Anglai suprato visą pietų Afriką kaip savo teritoriją ir bandė tai įtvirtinti. Taip prasidėjo Pirmasis būrų karas, kuris baigėsi būrų pergale ir anglams teko pripažinti būrų valstybes, nors ir toliau anglai jas laikė savo įtakos zona. Būrų žemėse atradus aukso, į jas ėmė plūsti anglai iš gretimų kolonijų, kai kuriuose miestuose jų skaičius pralenkė būrų skaičių ir tai sukėlė įtampą. Anglai, vadinami atėjūnais, neturėjo pilietybės taigi ir balso teisės.
Anglija pareiškė būrams ultimatumą, kuriuo pareikalavo suteikti visiems anglams atvykusiems į būrų šalis pilietybę, taip iš esmės smarkiai padidinant anglų įtaką būrų šalių politikai. Būrai atsisakė patenkinti šias sąlygas ir taip prasidėjo antrasis būrų karas, įvykęs dvidešimto amžiaus pradžioje, dažniausiai laikomas pirmuoju moderniu karu – tenai pirmą kartą panaudota daug koncepcijų, be kurių šiuolaikinis karas neįsivaizduojamas, tokių, kaip slepiamosios spalvos apranga. Taip pat būrų kare pirmąsyk panaudotos ir koncentracijos stovyklos, į kurias britai uždarė būrus ir kuriose daug jų mirė. Būrai, nepaisant aktyvaus partizaninio pasipriešinimo, karą pralaimėjo ir būrų valstybės tapo Anglijos kolonijomis.
Per antrąjį būrų karą anglai ir būrai iš pradžių susitarė nesamdyti juodaodžių į savo gretas, bet vėliau anglai ėmė samdyti ir vietinius.
Pietų Afrikos Sąjunga redaguoti
Anglams laimėjus karus, anglų kalba ėmė dominuoti, teritorija tapo viena kolonija – Pietų Afrikos Sąjunga – sudaryta iš keturių kraštų: Kapo, Transvalio, Oranžijos bei Natalio. Vėliau ji tapo dominija. Jau seniau britų teritorijoje įkurtos kolonijos - Basutolandas ir Britų Svazilendas į Sąjungos sudėtį integruotos nebuvo. Po pirmojo pasaulinio karo Vokietijai pralaimėjus, į Sąjungą buvo įjungta buvusi Vokietijos kolonija - Vokietijos Pietų Afrika (dabartinė Namibija).
Į šalį ėmė vykti anglų kolonistai, taip pat imti vežti darbininkai iš kitų Anglijos kolonijų, ypač Indijos ir Malajos. Vietiniai juodaodžiai imti priiminėti dirbti į įvairius darbus, ypač kasyklose, nepaisant dėl to darbų netenkančių būrų darbininkų protestų: beraščiais buvo kur kas lengviau manipuliuoti nei būrais.
Apartheidas redaguoti
Ilgainiui pagrindinis konfliktas tarp anglų ir būrų pasikeitė į rasinį konfliktą tarp juodaodžių ir baltųjų (anglų bei būrų). Būrų (afrikanų) kalba įgavo daugiau teisių, tad būrai nebesijautė diskriminuojami, tuo tarpu juodaodžiai jautėsi: būdami prasto išsimokslinimo jie gaudavo menkus atlyginimus kasyklose ir kitur, mažai jų buvo turtingi, nepaisant to, kad jie tuo metu sudarė daugiau nei pusę šalies gyventojų (baltieji sudarė 20 %; buvusiose anglų kolonijose buvo ir daug mulatų, kurie kalbėjo angliškai arba būriškai kaip gimtąja kalba, taip pat indų ir malajų; Transvalyje ir Oranžijoje rasių maišymosi būta mažiau).
Po 1948 m. rinkimų Nacionalinė partija pradėjo įgyvendinti apartheido politiką. Apartheidas afrikanų kalba reiškia „atskiras gyvenimas“, tai yra, rasės gyveno vienoje valstybėje, bet atskirai, kiekviena turėjo atskiras tik jai skirtas teritorijas, net ir ištisus miestus. Tokia politika buvo naudinga labiau išsimokslinusiems ir turtingesniems baltiesiems, bet nenaudinga juodiesiems, nes daugelis jų skurdo, todėl ir jų miestai bei teritorijos buvo skurdžios.
Prezidentas Hendrikas Verhuerdas bandė reformuoti sistemą steigdamas juodaodžių mokyklas (iki tol jie galėjo mokytis tik pas misionierius). Sykiu jis įtvirtino būrų kalbos dominavimą virš anglų kalbos, pervesdamas švietimo sistemą daugiausia prie būrų kalbos. Šis politikas iki šiol vertinamas labai prieštaringai.
Parlamentas Pietų Afrikoje buvo trijų rūmų, kiekvieni jų atstovavo po vieną rasę: baltuosius, spalvotuosius bei azijiečius. Tačiau daugumoje buvę juodaodžiai savo rūmų neturėjo. Kadangi skirtingai nei prieš tai minėtos bendruomenės, vietiniai gyveno tautomis tam tikrose teritorijose, buvo nutarta suteikti jų tautų teritorijoms nepriklausomybę ar autonomiją (žr. Bantustanas). Buvo įsteigtos keturios valstybės ir dar daugiau autonominių sričių, tačiau vis labiau prieš Pietų Afriką nusiteikiančios užsienio valstybės plano nepripažino, nes jos norėjo, kad visa Pietų Afrika liktų vientisa ir turtingosios baltųjų teritorijos padėtų atkurti neturtingas vietinių žemes – o ne tiesiog pastarosios būtų atskirtos nuo valstybės.
Apartheido panaikinimas redaguoti
Pietų Afrikai spaudimas dar labiau sustiprėjo, buvo paskelbtas embargas; tad PAR pati ėmė vystyti ginklų pramonę ir netgi Izraelio padedama (Izraelis buvo vienas iš paskutinių PAR likusių sąjungininkų) įsigijo atominių bombų. Tačiau PAR padėtis silpnėjo pasaulio mastu, dauguma Afrikos šalių buvo prieš ją nusistačiusios, Portugalijai netekus savo kolonijų Afrikoje (įskaitant ir gretimą PAR Mozambiką) bei juodaodžiams užėmus valdžią Rodezijoje PAR tapo apsupta priešiškai nusiteikusių kaimynių. Stiprėjo ir jų judėjimas pačioje šalyje. Juodųjų gyventojų skaičius didėjo kur kas greičiau už baltuosius ir pastarųjų dalis ėmė mažėti.
Po ilgos juodųjų daugumos kovos, prie kurios prisidėjo ir daug baltųjų, spalvotųjų ir Pietų Afrikos indų, valdant prezidentui De Klerkui (F.W. de Klerk), nuo 1990 m. imtas naikinti apartheidas, jis galutinai panaikintas po referendumo ir per pirmus rinkimus į bendrą, vienų rūmų parlamentą, atėjus Afrikos Nacionalinio Kongreso pagrinde juodaodžių partijai. 1994 m. nepriklausomos vietinių valstybės buvo grąžintos į PAR sudėtį.
Kurį laiką PAR ekonomika kilo dėl atšauktų sankcijų, tačiau vėliau ėmė smukti. Nusikalstamumas išaugo ir PAR pagal daugelį nusikalstamumo rodiklių ėmė pirmauti pasaulyje; rasinė įtampa neatslūgo, kaip buvo tikėtasi, imta vykdyti nemažai rasistinių išpuolių prieš baltuosius. Taip pat šalį ypač rimtai palietė AIDS epidemija – kas aštuntas pasaulio AIDS infekuotasis gyvena PAR, kas penktas PAR gyventojas yra ŽIV nešiotojas. Afrikos nacionalinio kongreso vyriausybė sumažino armiją: vykdė nusiginklavimo politiką, atsisakė branduolinių bombų, pasitraukė iš Namibijos kolonijos ir pastarajai perdavė anksčiau tiesiogiai PAR pavaldų Volvio Įlankos (Volwis Bay) uostą, atsisakė pretenzijų Antarktidoje, smarkiai sumažino išlaidas kariuomenei. Taip pat panaikino mirties bausmę ir mažino bausmes už nusikaltimus, kas, kritikų vertinimu, padidino nusikaltimų problemą – taip pat valdžia kritikuota už tai, kad vietoj lėšų skyrimo AIDS epidemijos stabdymui, ji lėšas iš padidintų mokesčių skyrė pagrinde įvairiems vietinių rajonuose statomiems objektams finansuoti. Kad panaikintų apartheido neva padarytą žalą, vyriausybė įvedė diskriminacinę politiką, pagal kurią buvo nustatytos kvotos, kiek baltųjų galės įstoti į universitetus ar gauti tam tikrus darbus.
Afrikos Nacionalinio Kongreso reikšmė per metus nuo apartheido panaikinimo didėjo, dvi pradžioje buvusios opozicinės partijos – naujoji tautininkų partija ir Inkatos laisvės partija – per pastarąjį dešimtmetį neteko galios, o pirmoji išvis žlugo. Afrikos Nacionalinis Kongresas pagrindinę paramą turi neturtingai gyvenančių juodaodžių gretose, kurių yra dauguma. Po apartheido pabaigos susikūrę judėjimai, siekiantys įkurti nepriklausomą būrų valstybę – Volkštatą, neįgauna pagreičio dėl būrų emigracijos bei jų pasklidimo po šalį; tuo tarpu liaudies parama judėjimui įkurti nepriklausomą zulusų valstybę sumažėjo.
Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys