Pier Paolo Pasolini
| Pier Paolo Pasolini | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1922 m. kovo 5 d. Bolonija, Italijos karalystė |
| Mirė | 1975 m. lapkričio 2 d. (53 metai) Ostija, Italija |
| Veikla | kino režisierius, kalbininkas, prozininkas, poetas, intelektualas, žurnalistas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Auksinis lokys (1972) | |
Pjeras Pãolas Pazolinis (it. Pier Paolo Pasolini, 1922 m. kovo 5 d. Bolonija, Italijos karalystė – 1975 m. lapkričio 2 d. Ostija, Italija)[1] – italų poetas, scenaristas, aktorius, kino režisierius, rašytojas, žurnalistas ir dramaturgas. Kultūriškai įvairiapusis, [2] pasireiškė skirtingose srityse, taip pat įnešė savo indėlį kaip menininkas, romanų rašytojas, kalbininkas, vertėjas ir eseistas.
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki XX a. 8–ojo dešimtmečio vidurio atidžiai sekė italų gyvenimo pokyčius. Kartais buvo prieštaringa figūra, dėl savo radikalių samprotavimų dažnai sukeldavo karštus ginčus ir diskusijas, buvo itin kritiškas buržuazijai ir besusidarančios vartotojiškosios visuomenės įpročiams, taip pat priešiškai žvelgė į 1968 m. pasaulinius protestus dėl karo Vietname, žmogaus teisių, rasizmo, ekologijos ir feminizmo. Kaip viešojo asmens, jo homoseksualumas buvo visuomenės dėmesio centre.[3]
Pjeras Paolas Pazolinis yra kino klasika tapusių pasaulinio garso filmų „Kabirijos naktys“ („Le notti di Cabiria“, 1957), „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“, 1960) vienas iš scenarijaus autorių, filmo „Evangelija pagal Matą“ („Il vangelo secondo Matteo“, 1964) režisierius ir scenarijaus autorius.[4] Jo filmas „Kenterberio pasakos“ („I racconti di Canterbury“, 1972) Tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje 1972 m. laimėjo aukščiausiąjį, Auksinio lokio, apdovanojimą.[5]
Pjeras Paolas Pazolinis buvo nužudytas 1975 m. lapkričio 2 d. Ostijoje prie Romos. Jo kūnas rastas kraujo klane, sudaužytas, sumaitotas, per jį keletą kartų pervažiuota automobiliu. Buvo nuteistas 17–metis Džuzepė Pelozis, tačiau 2005 m. jis atsisakė savo prisipažinimo nužudžius. Žurnalo „Oggi“ duomenimis, be Dž. Pelozio, žudė dar trys asmenys, vieno iš jų tapatybė nežinoma.[6]
Išnašos redaguoti
- ↑ Ed Vulliamy, Who really killed Pier Paolo Pasolini?, su The Guardian, 24 agosto 2014. URL consultato il 12 maggio 2017.
- ↑ Gian Piero Brunetta, in Cent’anni cinema italiano, Laterza, Bari 1991 – p. 494)
- ↑ Amado mio – Narrativa di Pasolini – Pagine corsare
- ↑ „53 Pier Paolo Pasolini Movies, Ranked Best to Worst“. Through The Clutter. Nuoroda tikrinta 2021-10-22.
- ↑ „PRIZES & HONOURS 1972“. WWW.BERLINALE.DE. Nuoroda tikrinta 2021-10-22.
- ↑ Коняев А. Римская шпана // Lenta.ru. — 2010. — 4 июня.