Pax Romana

Pax Romana (liet. „Romos taika“) – apie 200 metų senovės Romos istorijos laikotarpis, kuris, nepaisant daugybės sukilimų ir karų bei besitęsiančios konkurencijos su Partų imperija, laikomas aukso amžiumi, kai Romos imperializmas, santykinė taika ir tvarka, klestintis stabilumas, regioninė ekspansija buvo sustiprėję. Tradiciškai šis laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo Romos principato įkūrėjo Oktaviano Augusto įžengimo į valdžią 27 m. pr. m. e. ir baigiamas 180 m. e. m. mirus paskutiniam iš „penkių gerųjų imperatorių“ Markui Aurelijui. Kadangi jį pradėjo Augustas, pasibaigus paskutiniam Romos respublikos karui, kartais jis vadinamas Pax Augusta. Per šį maždaug dviejų šimtmečių laikotarpį Romos imperija pasiekė didžiausią teritorinį mastą, o jos gyventojų skaičius maksimaliai išaugo iki 70 mln. žmonių. pasak Diono Kasijaus, diktatoriškas Komodo valdymas, po kurio vėliau sekė Penkių imperatorių metai ir trečiojo amžiaus krizė, reiškė nuopuolį „nuo aukso karalystės į geležies ir rūdžių karalystę“.

„Imperijos kelias: Imperijos kulminacija“ (1836) dail. Thomas Cole

Pirmą sykį šį terminą pavartojo britų istorikas Edward Gibbon savo knygoje „Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas“ (The Decline and Fall of the Roman Empire).