Panamos istorija (isp. Historia de Panamá) − tai istorija apie Panamos sąsmaukos regioną.

Kolumbijos, Panamos ir Ekvadoro istorija
Šiauriniai Andai, Andų Tolimoji šiaurė
Panamos audiencija
Kolumbijos užkariavimas
Peru vicekaralystė:
(Panamos, Kito ir Bogotos audiencijos)
Naujosios Granados vicekaralystė
Didžioji Kolumbija (1819–31)
Naujosios Granados Respublika (1831–58)
Granados Konfederacija (1858–63)
Jungtinės Kolumbijos V. (1863–86)
Kolumbija, Panama, Ekvadoras
Panama

Iki ispanų kolonizacijos Panamoje gyveno apie 60 indėnų genčių (čibčai, čokai, karibai). Gyventojai vertėsi žemdirbyste, medžiokle, žvejyba, amatais.

1501 m. kraštą atrado ispanai; 1519 m. jie įkūrė Panamos miestą. 15601565 m. Panama priklausė Gvatemalos generalinei kapitonijai, 1565−1718 m. įėjo į Peru, vėliau į N. Granados vicekaralystę. 1821 m. Panama įstojo (kaip N. Granados dalis) į Didžiosios Kolumbijos federacinę respubliką, o jai 1830 m. iširus, tapo N. Granados (nuo 1886 m. Kolumbija) departamentu. Panamiečiai ne kartą buvo sukilę prieš Kolumbijos valdžią.

1903 m. lapkričio 3 d. Panama pasiskelbė nepriklausoma. Lapkričio 18 d. JAV ir Panama pasirašė sutartį, pagal kurią Panama perleido dalį savo teritorijos JAV, kanalui per Panamos sąsmauką kasti. 1936 m. kovo mėnesį buvo pasirašyta nauja JAV ir Panamos sutartis, kuria panamiečiai gavo teisę prekiauti Panamos kanalo zonoje. Per II Pasaulinį karą Panama buvo formaliai paskelbusi karą Japonijai, Vokietijai ir Italijai. Pagal 1942 m. gegužės mėnesio sutartį Panama leido savo teritorijoje steigti JAV karines bazes.

1974 m. JAV ir Panama pasirašė deklaraciją, numatančią naujos sutarties dėl Panamos kanalo svarbiausius principus. 1977 m. JAV ir Panama susitarė, o 1999 m. gruodžio 31 d. Panamos kanalas ir jo zona buvo perduota Panamos kontrolei.

Krikščionybė redaguoti

Krikščionybės istorija Panamoje prasidėjo XVI a. atvykus ispanų kolonistams. Jau 1513 m. buvo įsteigta pirmoji vyskupija, tačiau savarankiška bažnytinė provincija buvo įkurta tik 1925 m. Šiuo metu ją sudaro metropolinė arkivyskupija, penkios sufraganinės vyskupijos, viena teritorinė prelatūra ir vienas apaštališkasis vikariatas.

Nuorodos redaguoti