Palmių lapų rankraštis

Palmių lapų rankraštis (angl. Palm-leaf manuscript) – rankraščiai, rašyti ant džiovintų palmių lapų. Tokius lapus rašymui naudojo kai kuriose Azijos dalyse dar nuo XV a. pr. m. e.[1], o galbūt ir anksčiau.[2] Pietų ir pietryčių Azijoje juose užrašydavo realių ir mitinių įvykių aprašymus. Atsiradus raštui Pietų Azijoje imta rašyti ant džiovintų ir dūmais apdorotų[3] palmių vėduoklinės palmyros ir skėtinės korifos lapų.

XV ar XVI a. krikščioniškos maldos tamilų kalba ant palmių lapų
Tamilų kalbos gramatikos knygos Tolkāppiyam kopija ant palmių lapų

Ant palmių lapų užrašyti dokumentai būdavo saugomi ribotą laiką, o po to turėdavo būti perrašomi ant naujų džiovintų lapų. Indijos kultūrai plintant po Pietryčių Azijos šalis (pvz., Filipinuose)[4], Tailande, Kambodžoje ir Indonezijoje, šių šalių tautos ėmė kaupti dokumentų ant palmių lapų rinkinius. Indonezijoje rankraščiai ant palmių lapų vadinami lontar. XIX a. pradžioje ėmus naudoti spausdinimo presus šis palmių lapų dokumentų cikliškas kopijavimas liovėsi. Daugelio šalių vyriausybės ėmėsi išsaugoti išlikusius palmių lapų dokumentus.[5][6][7][8][9]

1997 m. UNESCO pripažino Tamilų medicininių rankraščių kolekciją (Tamil Medical Manuscript Collection) Pasaulio atminties registro (Memory of the World Register) dalimi.

Pavyzdžiu, kaip ilgai išliko palmių lapų dokumentai, gali būti tamilų gramatikos knyga Tolkāppiyam, parašyta IV a. pr. m. e.

Vykdant globalinio skaitmeninimo projektą, atliekamą Tamilų paveldo fondo (Tamil Heritage Foundation), renkami, konservuojami ir skaitmeninami senoviniais rankraštiniai dokumentai ant džiovintų palmių lapų. Taip senoviniai palmių lapų dokumentai daromi prieinami internete visame pasaulyje.[10]

Nuorodos redaguoti