Vikipedija

Pakaunės savanorių maištas

Savanorių maištas Pakaunėje – nepaklusnumo akcija, įvykdyta 1993 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. grupės ginkluotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanorių, savavališkai pasitraukusių iš dislokacijos vietų į miškus Kauno rajone, vadovaujamų Jono Maskvyčio.

Savanorių tarnybos kovinė vėliava

Priežastys redaguoti

Konfliktui subręsti padėjo blogas savanorių aprūpinimas, menkas biudžetas, pasenusi ginkluotė, netesėti valdžios pažadai neatimti ginklų iš savanorių, prasta Kauno rinktinės vadovybė. Savanoriai reiškė nepasitenkinimą išrinktu kairiosios pakraipos Seimu, Vyriausybe. Kauno savanoriai tuo metu buvo viena gausiausių ir radikaliausiai nusiteikusių rinktinių. Jie reikalavo neskurdinti kaimo, nubausti korumpuotus valdžios pareigūnus, teisės nemokamai važiuoti į kuopas, įkurti karo policiją ir prokuratūrą, atstatydinti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių. Savanoriai taip reiškė nepasitenkinimą į valdžią per 1992 m. rinkimus atėjusia ekskomunistine LDDP ir neva stiprėjančia kriminaline mafija. Tarp nepaklusnumo akcijos dalyvių motyvų buvo ir nenoras prisiekti neseniai išrinktam LR Prezidentui Algirdui Brazauskui. Situaciją paaštrino dar ir tai, kad netrukus iš Lietuvos turėjo būti išvesta Rusijos kariuomenė, kurios paskutinis ešelonas iš šalies išvyko rugpjūčio 31 d., o rugsėjo 4-8 d. vyko popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė po Lietuvą.[reikalingas šaltinis]

Konfliktas redaguoti

SKAT savanoris Jonas Maskvytis dirbo Kauno rinktinėje apskrities ginkluotės skyriaus viršininku ir išminuotoju, jis buvo atsakingas už visą ginkluotę. Drauge su trim bendražygiais liepos 31 d. savavališkai pasitraukė į Altoniškių mišką, kaip manyta, dėl asmeninių priežasčių,[1] susijusių su jo santykių aiškinimusi su nusikalstamo pasaulio atstovais, korumpuotais policijos pareigūnais.

Vėliau J. Maskvytis neslėpė, kad vienas tikslų buvo inicijuoti teisėtai išrinktos Lietuvos valdžios nuvertimą.[1] Lietuvos valstybės kai kurių pareigūnų vertinimu, maištas sudarė valstybės perversmo grėsmę.[1] Maištaujantys savanoriai tikėjo kitų LR kariuomenės struktūrų parama. Su tuo susijęs maištaujančių savanorių atsisakymas prisiekti naujai išrinktajam LR prezidentui A. Brazauskui.[2] A. Brazausko vėlesniu liudijimu, jis buvo sulaukęs tiesioginių grasinimų savo gyvybei.[3]

To meto A. Brazausko pagrindinio politinio oponento V. Landsbergio pozicija sulaukė nevienareikšmio vertinimo iš kai kurių to meto politikos veikėjų, pvz., E. Bičkausko.[4] Buvo žinoma, kad Pakaunės maištininkai savo ideologiniu lyderiu laiko būtent jį, vienas maištaujančių savanorių A. Pangonis važiavo susitikti su V. Landsbergiu atsiklausti jo nuomonės maišto metu.[5] Tačiau, esą V. Landsbergis atsisakė su jais tartis dėl maišto nutraukimo.[4] Vėliau V. Landsbergis išsakė poziciją, kad maištą esą organizavo Rusijos specialiosios tarnybos.[4]

SKAT, tada vadovaujama griežtumu garsėjusio Jono Gečo, buvo statutinė organizacija, joje vyravo griežta hierarchija, nebuvo toleruojami savavališki sprendimai, todėl šis veiksmas buvo netikėtas. Tačiau SKAT vadovybei įsakius surinkti iš savanorių ginklus, prie Jono Maskvyčio prisijungė daugiau ginkluotų vyrų, tarp jų – savanorių kuopų vadai. Iš viso akcijoje dalyvavo apie 140 žmonių. Jiems vadovavo buvęs SKAT darbuotojas, didelis autoritetas ginklo draugams Jonas Maskvytis, atleistas iš pareigų 1993 m. liepos 15 d., Kauno rinktinės 251 kuopos vadas jaunesnysis leitenantas Alvydas Pangonis, buvęs SKAT darbuotojas Rimgaudas Kazėnas.[5]

Konfliktas nebuvo sprendžiamas jėga, suburta parlamentarų komisija. Su savanoriais besiderėjusios komisijos vadovu buvo Seimo narys Nikolajus Medvedevas.[6] Jo vadovaujama parlamentarų grupė siekė nutraukti valstybės nepriklausomybei pavojingą savanorių maištą ir įtikinti juos išeiti iš miško. Įvykių eigą vietoje stebėjo policijos pajėgos, buvusios pasyvioje padėtyje, bet kartu ir parengtyje. Maištininkais bandė manipuliuoti kai kurie politikai, siekę savų tikslų ir galvoję, kaip ta situacija pasinaudoti savo naudai. Daugelis į mišką pasitraukusių savanorių jautėsi didvyriais, nes padrąsinimo jie sulaukdavo ir iš kai kurių tuometinių parlamentarų. Visą šį laiką buvo priimami įvairūs sprendimai, skelbiami pareiškimai bei kreipimaisi, dalijami interviu. Įvykį tyrė ir aiškinosi jo priežastis įvairaus lygio komisijos, KAM ir SKAT vadovai bei kiti pareigūnai. Susiderėta su maištininkais, kad jokių politinių bylų nebus keliama, o bus nubausti tik tie savanoriai, kurie įvykdė kriminalinius nusikaltimus. Savanorių maišto aplinkybės neperaugo į baudžiamąją bylą, nes nebuvo nustatyta valstybinių ir karinių nusikaltimų, incidento metu nebuvo panaudoti šaunamieji ginklai, be to, tai buvo savanoriškosios, o ne būtinosios tarnybos atstovai. Tada kritiniu vadintas laikotarpis, prasidėjęs rugsėjo 16 d., baigėsi po savaitės. Rugsėjo 22 d. savanoriai po sunkių derybų maištauti baigė.

Pasekmės redaguoti

2000 m. spalio 2 d. Kauno apygardos teismas pakaunės savanorių maišto organizatorių J. Maskvytį nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme už neteisėtą šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų įsigijimą, laikymą bei realizavimą. Bausmė jam buvo sutrumpinta.[7] Tyrimas nustatė grubius krašto apsaugos tarnybos statuto pažeidimus. Už tai savanoriams buvo taikytos drausminės nuobaudos, dalis jų atleisti iš pareigų, buvo pakeista SKAT Kauno rinktinės vadovybė. Nepaklusnumo akcijos fone kai kurie savanoriai padarė nusikalstamas veikas: pakaunės sodyboje buvo nužudyta mergina, o popiežiaus vizito metu Kauno Savanorių prospekte vienas iš savanorių paleido šūvį į viršų.

Po ilgų derybų savanoriai grįžo į dislokacijos vietas. Nepaisant kelių teisėsaugos ir Seimo narių bandymų, maišto mechanizmas iki galo nebuvo atskleistas.[8] Ginkluotų vyrų maištą vėliau lydėjo tilto per Bražuolės upelį susprogdinimas (Bražuolės diversija) bei mįslingos savanorių žūtys, tarp kitų – ir buvusio Valstybės saugumo departamento darbuotojo Juro Abromavičiaus, tyrusio maišto aplinkybes, žmogžudystė. Buvo iškeltos dešimtys versijų: savanorių nepaklusimą atiduoti ginklus ir išėjimą į mišką galėjo inspiruoti Rusijos specialiosios tarnybos; įtarimų šešėlis krito ir ant Lietuvos dešiniųjų politinių jėgų, esą, jos tokiais metodais siekė pakenkti 1993 m. demokratiniu būdu į valdžią atėjusiai LDDP ir t. t.

Įvykių seka redaguoti

 
V. Landsbergio knyga apie 1993 m. savanorių akciją
  • Liepos 31 d. savavališkai į Altoniškių mišką išėjo ginkluotas Jonas Maskvytis ir trys bendražygiai.
  • Rugpjūčio 5 d. 222 kuopos kuopininkas Algimantas Matulevičius su ginklais, vėliava, radijo stotimi ir 5 savanoriais išvyko į Kazlų Rūdos miškus.
  • Rugsėjo 14 d. Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo vadovas majoras Virginijus Vilkelis pasirašė tuometinio rinktinės štabo viršininko Juro Abromavičiaus parengtą įsakymą „Dėl ginklų laikymo organizavimo“, pagal kurį visi savanorių laikomi ginklai turėjo būti priduoti į 6 saugyklas iš 23 rinktinės kuopų.
  • Rugsėjo 15 d. laikinasis krašto apsaugos ministras pulkininkas Gediminas Pulokas išleido dar vieną įsakymą, pagal kurį ginklai iš visų kuopų nebūtinai turėjo būti nuvežti į batalionus, jei kuopose įrengtose saugyklose yra etatinių karių. Kariai ėmė vykdyti įsakymą – pradėjo vežti ginklus į batalionus.
  • Rugsėjo 16 d. Juras Abromavičius pasirašė dar vieną įsakymą Nr. 367, kuriuo atšaukė prieš dvi dienas Virginijaus Vilkelio pasirašytą įsakymą: „…visose Kauno miesto ir rajono esančiose rinktinės kuopose, kuriose saugomi ginklai, organizuoti sustiprintą apsaugą”. Po šio įsakymo ginklai pradėti grąžinti atgal į kuopas.
  • Rugsėjo 17 d. Virginijus Vilkelis atšaukė Juro Abromavičiaus įsakymą ir paskelbė kitą, pagal kurį eiliniams savanoriams ginklus saugoti buvo draudžiama – kuopų ginklus turėjo saugoti etatinis karininkas ir keturi neetatiniai savanoriai.
  • Rugsėjo 16 d. 251 kuopos vadas Alvydas Pangonis su 231, 213, 224 kuopų savanoriais paėmę kuopų ginkluotę, transporto bei kitas priemones, išvažiavo į mišką ties Altoniškių kaimu. Nuo 1993 m. rugsėjo 16–osios iki 22 d. minėtoje dislokacijos vietoje nuolat buvo nuo 20 iki 60 žmonių, iš viso akcijoje dalyvavo iki 140 žmonių.
  • Rugsėjo 22 d. maištas nutrauktas.

Susiję įvykiai:

 
Apleistos prof. L. Lašo sodybos liekanos Riogliškiuose: ūkinis pastatas, namo pamatų fragmentai, sodas po maištininkų sukelto gaisro 1993 m.
  • 1993 m. spalio 30 d. netoli maištininkų stovyklos buvusioje profesoriaus Liudviko Lašo šeimos sodyboje, kurioje vyko gimtadienio vakarėlis, buvo nušauta Žaneta Sadauskaitė. Kaltu pripažintas vienas buvusių maištaujančių savanorių Haroldas Valaitis. Įvykis buvo siejamas su Pakaunės įvykiais.[9]
  • Pasibaigus savanorių maištui tuojau pat buvo suimtas jo dalyvis Remigijus Kuršas. Jis pabėgo iš areštinės ir netrukus rastas iškritęs iš trečio aukšto. Oficiali versija – savižudybė.
  • 1994 m. įvykdyta Bražuolės diversija. Geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė dar vienas buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys.
  • 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius.
  • 1997 m. sausio 31 d. įvykdyta Juro Abromavičius žmogžudystė. Tų pačių metų vasarą maudydamasis nuskendo miško įvykių dalyvis Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas; nuo kraujo vėžio mirė karininkas Gediminas Pulokas, 1993 m. rudenį sukėlęs minėtą savanorių reakciją.
  • 1997 m. gruodžio 10 d. nusišovė Juro Abromavičiaus bylos įtariamasis Vladas Grybauskas. Jo atžvilgiu byla nutraukta, nes 1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.

Dokumentinis filmas redaguoti

2007 m. rež. Jaras Valiukėnas sukūrė apie 1 val. trukmės dokumentinį filmą „Visa tiesa apie savanorių „maištą“ (scen. aut. Gintaras Visockas, Kęstutis Kaminskas). Filmo herojai vienų laikyti didvyriais, kitų – užsienio specialiųjų tarnybų interesus gynusiais lietuviais. Pakaunės savanorių maištas suskaldė ne tik visuomenę bei politikus, bet ir jo kūrėjus:[10] iškilo tarpusavio ginčai dėl filmo kokybės, autorinių teisių pažeidimų, platinant filmo įrašo DVD.[11]

Literatūra redaguoti

  • Vytautas Landsbergis „Viešoji informacija apie 1993 m. savanorių akciją Pakaunėje“. Vilnius: Konservatyvioji ateitis, 2006. ISBN 9955-568-42-9

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 „Kauno diena. „Savanorių maišto šešėlis““. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 12 d..
  2. ↑ „Kauno diena. „Savanorių maišto šešėlis““. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 12 d..
  3. ↑ „A.Brazauskas: man buvo ruošiama kulka“. www.lrt.lt. Delfi. 2007-01-26. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 „bernardinai.lt“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 12 d..
  5. ↑ 5,0 5,1 Digrytė, Eglė (2007-02-07). „V.Landsbergis savanorius ragino ne maištauti, o palikti mišką, tvirtina vienas iš maišto lyderių“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  6. ↑ „N.Medvedevą papiktino V.Landsbergio žodžiai apie savanorių maištą“. delfi.lt. Delfi. ELTA. 2007-01-23. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  7. ↑ Stanišauskas, Gediminas (2004-01-14). „Savanorių maišto istorija dar neužmiršta“. "Kauno diena". Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  8. ↑ http://www.delfi.lt/news/daily/crime/jmaskvytis-uz-grotu-liks-dar-tris-menesius.d?id=5994 Archyvuota kopija 2014-01-22 iš Wayback Machine projekto. Nuteistas J. Maskvytis
  9. ↑ „Kauno diena. „Miško herojų nuvainikavimas““. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 12 d..
  10. ↑ http://www.lrytas.lt/-11907031101189321243-pakaun%C4%97s-savanori%C5%B3-mai%C5%A1tas-sukir%C5%A1ino-ir-dokumentinio-filmo-k%C5%ABr%C4%97jus.htm[neveikianti nuoroda] Pakaunės savanorių maištas sukiršino ir dokumentinio filmo kūrėjus
  11. ↑ http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/09/14/aktu_03.html Filmas apie savanorius platinamas neteisėtai

Nuorodos redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Pakaunės_savanorių_maištas&oldid=7221048"