Padavimas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Padavimas – istorinė sakmė, kūrinys, vaizduojantis tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan. Tai pasakojamosios tautosakos žanras, kurio kūriniuose meniniais vaizdais aiškinama gamtos ir istorijos paminklų kilmė, pasakojama apie praeities įvykius, siejamus su ypatingomis vietomis arba su mitinių protėvių bei istorinių asmenybių veikla.
Istorinės tematikos padavimai tam tikrą vietovę sieja su svarbiais istoriniais įvykiais. Tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado kaimo, miestelio, kitų svarbesnių vietų vardai.
Lietuvių padavimuose pasakojama apie milžinų paveiktą reljefą, žmonių protėvių didumą bei jėgą, pėduotus bei velnio perneštus akmenis, suakmenėjusius žmones bei gyvus akmenis, keliaujančius ežerus, žmonių supiltus piliakalnius, nugrimzdusius dvarus bei bažnyčias, nuskendusius varpus, kalnuose miegančią kariuomenę, aukas statybos metu, gyvenamų vietų ir jų pavadinimų atsiradimą. Prie padavimų apie konkrečių paminklų kilmę šliejasi padavimai, kuriuose pasakojama apie nesenus įvykius, galinčius pasikartoti ateityje, nesėkmingus mėginimus išvaduoti užburtus žmones, bausmes už neteisingą elgesį. Padavimai – vienas iš grožinės literatūros šaltinių, ypač pamėgtas romantikų. Padavimus naudojo savo kūryboje Liudvikas Jucevičius, Antanas Baranauskas, Maironis, Vincas Krėvė, Vaižgantas, Antanas Vienuolis, Kazys Inčiūra, Bronė Buivydaitė, Paulius Jurkus ir kt.
