Pūslėtoji viksva
| Carex vesicaria | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Pūslėtoji viksva (Carex vesicaria) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Carex vesicaria Karlas Linėjus, 1753 | ||||||||||||||
| Sinonimai | ||||||||||||||
Ledeb.
|
Pūslėtoji viksva (Carex vesicaria) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.
Pūslėtosios viksvos pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „carex“ – viksva, „vesica“ – pūslė.
Morfologija redaguoti
Daugiametis, šviesiai žalias, retakeris, 30– 80(100) cm aukščio augalas, išauginantis ilgą, horizontaliai šliaužiantį šakniastiebį su palaipomis, padengtomis rudų, suirusių lapamakščių. Stiebai statūs, standūs, aštriai tribriauniai, viršuje šiurkštūs, žemiau švelnūs, pamate apsisiautę rausvai rudomis arba rudai violetinėmis, belakštėmis, pakraštyje tinkliškai išsiskaidžiusiomis makštimis. Lapai tokio pat ilgio, kaip stiebai arba šiek tiek už kuo ilgesni, plokšti, (3)4– 6(8) mm pločio, šiurkščiakraščiai, laipsniškai nusmailėjančia viršūne, jų apatinė pusė šiurkšti, skiauterėta. Žiedynas status, ilgas, (10)15,5– 25 cm ilgio, retas, susideda iš 2– 3 suartėjusių kuokelinių ir (1)2– 3 piestelinių varpučių. Apatinis žiedynlapis paprastai trumpamakštis, ilgesnis už žiedyną. Kuokelinės varputės linijiškos, (1,5)2– 6 cm ilgio ir 3– 5 mm pločio, stačios, viršutinė- ilgesnė, kotuota, apatinė – trumpesnė, beveik bekotė; jų pažiedės šviesiai rudos, lancetiškos, smailokos; pakraųtyje plačiai plėvinės; kartais apatinės kuokelinės varputės pamate yra keletas piestelinių žiedų. Piestelinės varputės pailgos arba cilindriškos, (1,5)2– 4(6) cm ilgio ir iki 1– 1,5 cm pločio, netankios, toli viena nuo kitos nutolusios, viršutinė bekotė arba beveik bekotė, apatinės kotuotos, atsilošusios, vėliau nusvirusios; pažiedės lancetiškos, laipsniškai nusmailėjančios, rudos, su šviesesniu viduriu ir siauru, balsvu, plėveliniu pakraščiu bei viršūne, gerokai trumpesnės ir siauresnės už maišelius. Maišeliai įstrižai statūs, pailgai kiaušiniški arba kiaušiniškai kūgiški, 6– 8(9) mm ilgio, pūsti, neryškiai apvaliai tribriauniai, iš pradžių žalsvi, vėliau geltoni, pilki, blizgantys, aiškiai gysloti, trumpakočiai, viršūnėje, laipsniškai siaurėdami, užsibaigia vidutinio ilgumo (2– 2,5 mm ilgio), giliai skeltu snapeliu; jo danteliai prasiskėlę yliškai. Vaisiai tribriauniai, apie 2– 2,5 mm ilgio ir 1,2– 1,5 mm pločio, rudi, dažnai nepilnai išaugę.
Žydi gegužės – birželio mėnesiais. Vaisius išplatina vandens srovės. Hemikriptofitas, hidrofitas.
Augavietės redaguoti
Auga pievose, grioviuose, upelių, ežerų ir kitų vandens telkinių krantuose, lomose, raistuose, pelkėtose pievose.
Paplitimas Lietuvoje: dažnas, visoje šalyje paplitęs augalas. Išryškėja kaip edifikatorius arba auga kitų vyraujančių augalų sudaromose žolinėse bendrijose.
Bendras paplitimas: beveik visa Europa, Kaukazas, Sibiras (iki Baikalo ež.), Šiaurės Kazachstanas, Mažoji Azija, Šiaurės Afrika, Šiaurės Amerika. Priklauso borealiniam floros elementui.
Panaudojimas redaguoti
Blogai ėdamas gyvulių. Anksti nupjautas duoda nemažą atolo derlių, kurio kokybė žymiai geresnė, negu pirmosios žolės. Žiedynų nuovirai liaudies medicinoje naudojami gerklei skalauti, segant pūline angina.
Literatūra redaguoti
- P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.