Organizacijos teisė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Organizacijos teisė - visuma konkrečios organizacijos teisės normų. Jos reguliuoja atitinkamos organizacijos, jos institucijų, padalinių, struktūrų, organizacijos narių, dalyvių statusą ir tarpusavio santykius, organizacijos veiklą.

Nacionalinė arba valstybės teisė vyrauja kitų viešųjų ir privačių organizacijų teisės normų atžvilgiu, be to yra labiausiai paplitusi, kadangi didžiausią socialinės galios (politinį) svorį socialinėse sistemose turi valstybės, kurios kaip organizacijos sankcionuoja atitinkamas teisės normas.

Nacionalinė teisė pripažįsta įvairių organizacijų teisę tvarkytis savarankiškai, nustatyti vidaus tvarką bei reguliuoja organizacijų padėtį nacionalinėje teisinėje sistemoje, pripažindama teisinį subjektiškumą. Vyraujanti organizacijų teisinė forma pagal nacionalinę teisę - juridinis asmuo; tam tikrų organizacijų subjektiškumas pripažįstamas suteikiant fizinio asmens statusą.

Kitų organizacijų teisės pavyzdžiai - religinės bendruomenės (Bažnyčios) teisė (pvz., kanonų teisė), įmonės teisė (įmonės normos - tai įstatai, vidaus taisyklės, tvarkos, pareigybiniai nuostatai ir pan.), tarptautinių organizacijų teisė.