Vikipedija

Orderis (architektūra)

Orderis (lot. ordo – eilė, tvarka), architektūrinis orderis – pastato kolonų ir jų laikomų konstrukcijų formomis bei deriniu pagrįstas architektūrinės kompozicijos tipas.[1] Orderį sudaro vertikali laikančioji dalis – kolona su baze ir kapiteliu (kai kada puskolonė, piliastras), ir horizontali laikomoji dalis – antablementas. Pagal kapitelio ir antablemento sandarą orderiai skirstomi į dorėninius, jonėninius (pagrindiniai), korintinius, toskaninius ir kompozitinius (išvestiniai). Visi šie orderiai dar vadinami klasikiniais.[2]

Penkių architektūrinių orderių iliustracija prancūziškoje enciklopedijoje. Viršutinėje eilėje – toskaninis ir dorėninis orderiai, vidurinėje – dvi jonėninio orderio atmainos, apatinėje – korintinis ir kompozitinis orderiai

Orderių elementai naudoti jau Senovės Egipto, Mesopotamijos, Finikijos, Persijos ir Indijos architektūroje. Klasikiniai orderiai sukurti Senovės Graikijoje, vėliau perimti romėnų. Pamažu prarado savo pirminę konstrukcinę paskirtį, tapo dekoratyviniu pastato elementu. Viduramžių architektūroje naudoti rečiau, išpopuliarėjo Renesanso epochoje, taikyti baroko, klasicizmo, neoklasicizmo architektūroje. XX a. pab.–XXI a. pr. vėl taikyti postmodernizmo architektūroje, bet netradiciškai, laisvai.[3]

Elementai redaguoti

 
Dorėninis (kairėje) ir jonėninis (dešinėje) orderiai ir jų elementai

Kolona remiasi į stilobatą – viršutinę stereobato pakopą. Dauguma kolonų (išskyrus dorėniškąją) turi bazę – profiliuotą apatinę dalį, į kurią remiasi liemuo. Kolonos liemuo – ilgas, siauras, vertikalus cilindras. Liemuo būna tiesus, siaurėjantis į viršų (kartais į apačią), su entaze (išgaubtas); jo paviršius būna lygus arba puoštas vertikaliais grioveliais – kaneliūromis. Kolonos gale yra antablementą laikantis kapitelis. Kapiteliu perduodama antablemento apkrova kolonos liemeniui bei sukuriamas šių dviejų orderio elementų estetinis ryšys. Paprasčiausią – dorėninį kapitelį sudaro trys dalys: astragalas arba kaklelis, skiriantis kapitelį nuo liemens, echinas – vidurinė dalis, ir abakas, tiesiogiai remiantis antablementą. Antablementą sudaro trys vizualiai atskirtos horizontalios dalys: architravas (sija virš kolonų), frizas (vidurinė juosta) ir karnizas (viršutinė išsikišusi dalis).[4]

Graikiškieji orderiai redaguoti

Dorėninis ir jonėninis orderiai atsirado, pritaikius medinės sijinės perdangos konstrukciją akmeniniams pastatams. Masyvių, monumentalių formų dorėninis orderis pradėtas vartoti dorėnų genties teritorijoje Graikijos žemyninėje dalyje VII a. pr. m. e. pradžioje, puošnesnis ir grakštesnis jonėninis orderis – jonėnų gyvenamoje Atikoje ir Mažojoje Azijoje VII a. pr. m. e. viduryje. Vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu susiformavo jonėninio orderio atmaina – korintinis orderis, pavadintas pagal Korinto miestą. Visus tris orderius su nedideliais pakeitimais perėmė romėnai.

Dorėninis orderis redaguoti

 
Dorėninis kapitelis Partenone
 
Jonėninis kapitelis Britų muziejuje Londone
 
Korintinis kapitelis Panteono portike Romoje

Dorėninis – paprasčiausias iš visų orderių, laikomas ankstyviausia orderių rūšimi. Masyvus, monumentalių griežtų formų, be puošybos. Kolonos liemuo šiek tiek išgaubtas, siaurėjantis į viršų, su 20 kaneliūrų. Neturi bazės: remiasi tiesiai į stilobatą. Palyginti su kitais orderiais, kolonos liemuo trumpesnis ir storesnis, kartu su kapiteliu yra 4–8 kolonos skersmenų ilgio. Kapitelis paprastas, susidedantis iš kaklelio, profiliuoto echino ir kvadratinio abako. Antablementas sudarytas iš žemo, lygaus arba horizontaliomis linijomis paryškinto architravo, frizo su triglifais ir metopomis bei karnizo. Triglifai vertikaliais grioveliais suskaidyti į 3 ar 4 dalis, metopos – lygios arba papuoštos reljefais (kai kada tapyba).

Romėnų dorėninio orderio kolona lieknesnė, puošyba didesnė. Naudota bazė, dažnai būta ir pjedestalo. Romėniškasis orderio variantas plačiai naudotas renesanso ir klasicizmo architektūroje.[5][6][4]

Dorėninio orderio pavyzdžiai – visos Sicilijos ir Pesto senesnės šventyklos, Atėnų Tesėjonas ir Partenonas.[7]

Jonėninis orderis redaguoti

Jonėninis orderis kildinamas iš panašaus, bet paprastesnio ir mažiau žinomo eolinio orderio. Jonėninė kolona remiasi į profiliuotą, dviejų nupjautų kūgių formos bazę, liemuo šiek tiek išgaubtas, su 24 kaneliūromis. Išskirtinis kapitelio bruožas – du į sraigės namelius panašūs užraitymai – voliutos. Echinas dekoruotas jonikais – kiaušinių ir strėlių ornamentų motyvais. Antablementą sudaro profiliuotas architravas, lygus arba reljefais puoštas frizas ir profiliuotas karnizas, dažnai atskirti vienas nuo kito ornamentuotomis juostomis. Būna ir be frizo. Viso orderio aukštis – devyni kolonos liemens žemutinės dalies skesmenys (18 modulių).[8][9][4]

Skiriamas antikinis, Mažosios Azijos ir helenistinis jonėninis orderiai. Iš helenistinio susiformavo romėnų jonėninis orderis, plačiai naudotas renesanso, klasicizmo ir neoklasicizmo architektūroje. Žymiausi išlikę jonėninio orderio paminklai – Atėnės Nikės šventykla ir Erechtėjonas Atėnų akropolyje, Pergamo Dzeuso altorius.[8]

Korintinis orderis redaguoti

Korintinis – grakščiausias iš visų graikiškųjų orderių. Susiformavo iš jonėninio orderio IV a. pr. m. e. Romėnų architektas Vitruvijus orderio autoriumi laikė V a. pr. m. e. kūrusį graikų skulptorių Kalimachą.[10] Nuo jonėninio labiausiai skiriasi aukštesniu ir puošnesniu taurės formos kapiteliu, apsuptu 2–3 eilėmis stilizuotų akanto lapų, su 4 abaką laikančiomis voliutomis kampuose. Architravas trijų profiliais atskirtų juostų, frizas su reljefiniais ornamentais arba užrašais, karnizas su dantukais ir modiljonais.[11] Kolonos liemuo su 24 kaneliūromis, ilgis – 10 liemens skersmenų (20 modulių).[4]

Korintinis orderis ypač paplito Romos imperijos laikais. Romėnų korintinis orderis skiriasi kapitelio siluetu, antablemento proporcijomis, karnizo profiliais ir puošyba. Vartotas Renesanso, baroko, klasicizmo ir istorizmo architektūroje.[12][4]

Romėniškieji orderiai redaguoti

 
Kompozitinis kapitelis buvusiuose Teisingumo rūmuose Budapešte

Perėmę ir pritakę tris graikiškuosius orderius, romėnai sukūrė ir du savo – toskaninį ir kompozitinį orderius. Romėnų pastatuose orderiai buvo vartojami kolonadose, arkadose, portikuose. Įvairūs orderiai vartoti keliuose pastato aukštuose (mažasis orderis): apatiniame aukšte dorėninis, toskaninis (masyviausi), viduriniame – jonėninis, paskutiniame – korintinis ar kompozicinis (lengviausi). Vienas iš žymiausių pastatų, kurio aukštuose naudoti skirtingi orderiai – Koliziejus.[13]

Toskaninis orderis redaguoti

Toskaninis orderis – supaprastinta dorėniškojo orderio atmaina. Susiklostė V–III a. pr. m. e. Sunkių proporcijų, be puošmenų. Apačioje turi bazę su plintu ir toru. Kolonos liemuo be kaneliūrų, viršutinėje dalyje penktadaliu siauresnis nei apatinėje. Kolonos aukštis – 7 skersmenys (14 modulių). Kapitelis sudarytas tik iš echino ir abako, abi dalys vienodo aukščio. Architravo ir frizo paviršius lygus, karnizo – profiliuotas. Paplito Renesanso ir klasicizmo architektūroje.[14][15][4]

Kompozitinis orderis redaguoti

Kompozitinis orderis pasižymi lengvomis, grakščiomis formomis, gausia skulptūrine puošyba. Pagrindinis skiriamasis bruožas – kombinuotas kapitelis su jonėniškomis voliutomis ir korintiniais akanto lapais. Kolona 10 skersmenų (20 modulių) aukščio, liemuo su kaneliūromis, remiasi į profiliuotą bazę su pjedestalu. Antablementą sudaro 2 dalių profiliuotas architravas, frizas ir ornamentuotas karnizas. Susiformavo I a. pr. m. e., iki Renesanso nebuvo išskirtas į atskirą rūšį, buvo laikomas korintinio orderio vėlyvąja romėniškąja atmaina. Naudotas Renesanso, baroko ir klasicizmo architektūroje.[16][17][4]

Orderinė sistema vėlesniais amžiais redaguoti

 
Oksfordo universiteto Bodlio bibliotekos „Penkių orderių bokštas“ su visais klasikiniais orderiais nuo toskaninio apačioje iki kompozitinio viršuje (1619 m.)

Viduramžiais orderiai taikyti retai, dažniau buvo vartojami tik jų elementai. Orderinė architektūra atgimė Renesanso epochoje: orderiai pasidarė vienu svarbiausių Renesanso architektūros komponentų. Buvo matematiškai apskaičiuotos orderių proporcijos, nustatytas tų proporcijų santykinis vienetas – modulis (pusė kolonos skersmens). Vėlyvojo Renesanso ir baroko laikotarpiu paplito didysis orderis – kolonų, puskolonių arba piliastrų eilė, jungianti kelis aukštus. Transformuoti klasikiniai orderiai taikyti ir klasicizmo, ampyro, neoklasicizmo architektūroje. XX a. modernizmo architektūroje atsisakyta istorinių architektūros formų, ornamentų, orderių vietoje naudotos gelžbetoninės atramos. Postmodernistiniuose pastatuose orderiai taikyti laisvai, nesilaikant moduliais pagrįstų proporcijų ir standartų. Dalis architektų savo darbuose naudoja klasikinius orderius ir šiais laikais.

Terminas redaguoti

„Orderio“ terminas pirmąkart sistemingai panaudotas Renesanso laikais italų architekto ir architektūros teoretiko Džakomo da Vinjolos veikale „Penkių architektūros orderių taisyklės“ (La regola delli cinque ordini d’architettura, 1562 m.). Vieninteliame iš antikos laikų išlikusiame architektūros veikale – Vitruvijaus traktate „Dešimt knygų apie architektūrą“ (De architectura libri decem, apie 20–30 pr. m. e.), keturios kolonų rūšys (dorėninė, joninė, korintinė ir toskaninė) vadinamos įvairiais vardais: genus (tipas, rūšis), mos (tradicija, paprotys), opera (darbas).

Lietuvoje redaguoti

Lietuvoje orderių elementai vartoti nuo XVI a.; orderiai ypač paplito Renesanso ir klasicizmo laikotarpiu – K. Spampanio, M. Knakfuso, L. Stuokos-Gucevičiaus, K. Podčašinskio pastatuose. XX a. orderių elementus vartojo M. Songaila ir kai kurie kiti architektai.[2]

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Orderis, lietuviuzodynas.lt. Nuoroda tikrinta 2020-10-01.
  2. ↑ 2,0 2,1 Orderiai, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 8 (Moreasas–Pinturikjas), p. 346. Vilnius, „Mokslas“, 1981 m.
  3. ↑ Orderis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2019-09-27. Nuoroda tikrinta 2020-10-07.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 "Order, architecture", Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-10-07.
  5. ↑ Aleksandras Indriulaitis, Dorėniškasis orderis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-08-20. Nuoroda tikrinta 2020-10-04.
  6. ↑ Dorėninis orderis, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3 (Demokratinis–Garibaldžio), p. 146. Vilnius, „Mokslas“, 1978 m.
  7. ↑ Kolonų orderiai, Antikos žodynas, p. 260, Vilnius, „Alma Litera“ 2008 m.
  8. ↑ 8,0 8,1 Rasa Butvilaitė, Jonėniškasis orderis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-08-24. Nuoroda tikrinta 2020-10-04.
  9. ↑ Jonėninis orderis, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 5 (Janenka–Kombatantai), p. 69. Vilnius, „Mokslas“, 1979 m.
  10. ↑ Dalia Andziulytė, Kalimachas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2019-01-18. Nuoroda tikrinta 2020-10-04.
  11. ↑ Algė Jankevičienė, Korintiškasis orderis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-09-03. Nuoroda tikrinta 2020-10-04.
  12. ↑ Korintinis orderis, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 6 (Kombinacija–Lietuvos), p. 94. Vilnius, „Mokslas“, 1980 m.
  13. ↑ Koliziejus, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2020-04-20. Nuoroda tikrinta 2020-10-04.
  14. ↑ Toskaniškasis orderis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-10-19. Nuoroda tikrinta 2020-10-04.
  15. ↑ Toskaninis orderis, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 11 (Šternbergo–Vaisius), p. 361. Vilnius, „Mokslas“, 1983 m.
  16. ↑ Kompozitinis orderis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-09-03. Nuoroda tikrinta 2020-10-04.
  17. ↑ Kompozicinis orderis, Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 6 (Kombinacija–Lietuvos), p. 19. Vilnius, „Mokslas“, 1980 m.
 
Vikiteka: Orderis (architektūra) – vaizdinė ir garsinė medžiaga


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Orderis_(architektūra)&oldid=5892971"