Oratorija (maldos namai)
Šis straipsnis apie maldos namus. Apie muzikos žanrą skaitykite straipsnyje Oratorija.
Oratorija (lot. oratorium, iš orare, 'melstis') – krikščionių tikinčiųjų susirinkimų vieta melstis, atskiri maldos namai, bažnytinių institucijų nepriskiriami vietos parapijos bažnyčiai. Oratorijų paskirtis ir veikla paprastai atitinka religines apeigas, vykdomas koplyčiose, išskyrus kai kurias oratorijas, skirtas Dievo tarnybai ir maldoms, bet ne mišioms.
Katalikų bažnyčioje šis terminas plačiai vartojamas oratoriečių bei saleziečių bendruomenėse.
Istorija redaguoti
Oratorijų kilmė siejama su koplyčiomis, kurios buvo statomos prie kankinių šventyklų, kad šiose vietose galėtų tikintieji susirinkti ir pasimelsti. Seniausia išlikusi oratorija yra Ravenos (Italija) vyskupų koplyčia (~ 500 m.). Šiuo terminu dažnai apibrėžiami labai nedideli statiniai, išlikę nuo pirmojo tūkstantmečio, ypač srityse, kur dominavo keltų krikščionių vienuolijos. Šių statinių paskirtis dėl archeologinių duomenų stokos nėra aiški.
Anksčiau Kanonų teisės kodekse buvo apibrėžtos konkrečių oratorijų paskirtys: privačios (individualiam naudojimui, pvz., vyskupo, ar grupiniam naudojimui, pvz., šeimos bei jų kviestiems svečiams), pusiau viešos (tam tikrais atvejais atidarytos ir kitiems tikintiesiems) ir viešos (pastatytos, kad būtų prieinamos visiems tikintiesiems, norintiems jomis pasinaudoti).[1] Pvz. šis terminas pavartotas Šv. Benedikto reguloje (52 skyriuje), aprašančioje asmeninio naudojimo bendruomenių koplyčias vienuolynuose.
Oratorijų paskirtį naujai apibūdino 1983 m. kanonų teisės kodeksas, suteikdamas terminui naują reikšmę. Dabar oratorija laikoma privati bendruomenės ar grupės narių maldų vieta, kuri grupės vyriausiojo nuožiūra gali būti atveriama ir viešam naudojimui. Tokia reikšmė atitinka 1917 m. kanonų teisės kodekso pusiau viešą oratoriją.[2] Tuo tarpu 1917 m. Kodekso privati oratorija beveik atitinka 1983 m. Kodekse apibrėžtą koplyčią, nes labai panaši abiejų maldos namų naudojimo paskirtis.
Lietuvoje redaguoti
1824 m. Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia perstatyta iš vienuolių oratorijos.
1930 m. Šiauliuose įsikūrus jėzuitų misijai pastatyta mūrinė oratorija – dabar Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia.
Nuo 1938 m. stovinti Palendrių Aušros Vartų Marijos bažnyčia (Kelmės raj.) fundatoriaus valia buvo vadinta vieša oratorija.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Herbermann, Charles, ed. (1913). "Oratory". Catholic Encyclopedia. New York: Robert Appleton Company
- ↑ Holy See. „Chapter II. Oratories and Private Chapels“. Code of Canon Law. Nuoroda tikrinta 2017-05-05.
Nuorodos redaguoti
- Katalikų enciklopedija. Oratorija (anglų k.)