Odinė patranka
Odinė patranka (angl. leather cannon; leather gun: šved. läderkanoner) – lengvos konstrukcijos patranka. Tokios patrankos imtos naudoti Šiaurės Europoje XVII a. 3-čią dešimtmetį. Buvo siekta sukurti pigius ir lengvus šaunamuosius ginklus, kurie užpildytų tarpą tarp rankinių muškietų ir sunkių stacionarių patrankų. Patrankos pavadintos pagal lakuotą odą, kuri sudarė viršutinį apsauginį patrankos sluoksnį.
Švedijai pirmąją odinę patranką sukonstravo vokietis pulkininkas Melchioras fon Vurmbrandtas. Patrankos pagrindas buvo plonasienis varinis vamzdis (sienelių storis – 1/8 kalibro). Vamzdis buvo sutvirtintas geležiniais žiedais ir apvyniotas virvėmis, sutvirtintomis klijais. Iš viršaus padengtas oda. Odinės patrankos vamzdis svėrė 74 kg. Patrankas gamino Julito patrankų gamykla Siodermanlande (Södermanland).
Pirmą kartą odines patrankas kautynėse panaudojo Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo kariuomenė 1626–1629 m. ATR-Švedijos kare, nors panaudojimas nebuvo sėkmingas.[1] Odines patrankas plačiai naudojo D. Britanijos pilietiniuose karuose, ypač Škotijoje.
Istorinis fonas redaguoti
XVII a. pradžioje patrankų kalibrų įvairovė buvo labai didelė. Siekdamas supaprastinti logistiką Gustavas Adolfas sumažino naudojamų kalibrų skaičių iki trijų – ginkluotėje buvo paliktos tik 24, 12 ir 6 svarų (10, 5 ir 2,5 kg) rutuliniais sviediniais šaudžiusios patrankos. Patrankos iš lieto ketaus buvo pernelyg sunkios, kad jas mūšio metu būtų galima perkelti į kitas pozicijas. Jos buvo nepatogios ir naudoti laivuose ar tvirtovėse. Kaip lauko artileriją naudojo bronzines patrankas, bet mūšio metu pergabenti į kitą vietą būdavo įmanoma tik lengviausius pabūklus, ypač jei vietovė buvo raižyta.
Gustavo Adolfo taktika buvo pagrįsta efektyvia ugnies galia. Sunkiosios patrankos būdavo efektyvios tik mūšio pradžioje. Jas prieš mūšį statydavo kalvų viršūnėse, kur jos ir likdavo viso mūšio metu. Tokia artilerija manevruoti mūšio metu buvo neįmanoma, kadangi patrankos sverdavo nuo 300 kilogamų iki 3 tonų.
Odinės patrankos redaguoti
Odinės patrankos turėjo patenkinti lengvų pabūklų poreikį. Palyginti plonasienis varinis vamzdis buvo sutvirtinamas tvirtomis virvėmis, o iš viršaus padengiamas oda. Kito tokių patrankų varianto variniai vamzdžiai buvo pradžioje apvejami odinėmis juostomis, o po to virvėmis. Taip pagaminti pabūklai būdavo lengvi, todėl ir mobilūs – juos perstumti ir jais šaudyti pakakdavo dviejų artileristų.[2]) Jie taip pat būdavo pigūs gaminti.
Deja, šių patrankų konstrukcija buvo ydinga. Vamzdį sutvirtinančios virvės ir oda veikė kaip šilumos izoliatoriai, todėl patrankos vamzdis nespėdavo ataušti. Po kelių šūvių patranka tiek įkaisdavo, kad nebetikdavo šaudymui. Įkaitęs vamzdis deformuodavosi, dėl ko suprastėdavo taiklumas. Bent kartą perkaitę vamzdžiai buvo linkę sprogti. Sprogimo metu būdavo sužeidžiami artileristai. Kaip lauko artilerijos pabūklai odinės patrankos buvo nepatikimos.
Tačiau odinės patrankos nebuvo visiškai nenaudingos. Neilgas jų naudojimas įrodė, kad judri ugnies parama yra naudinga. Švedijoje, prieš šiai įsitraukiant į Trisdešimtmetį karą, buvo sukurtos 3 svarų bronzinės pulko patrankos (jų konstruktorius švedų artilerijos pulkininkas Hansas fon Sigerutas). Jas vilkdavo vienas arklys ar trys vyrai, jų šaudymo sparta buvo 50 % didesnė nei to meto muškietų.
-
Pažeistas 37 mm odinės patrankos vamzdis ties žiotimis. -
Įplyšusi 37 mm odinės patrankos vamzdžio danga.
Panaudojimas redaguoti
Odinės patrankos buvo naudojamos trumpai, bet jas buvo ėmusios naudoti daug Europos valstybių. Daug jų naudojo Škotija.
Korėjoje odinės patrankos buvo naudojamos (pagal vyriausybės archyvų duomenis) bent nuo 1649 m. Jos buvo vertinamos dėl lengvumo ir manevringumo. Korėjinių odinių patrankų vamzdžiai buvo apsukti storu korėjietišku popieriumi ir persunkti riebalais. Priėmus į ginkluotę Korėjoje odinių patrankų buvo pagaminti šimtai.
Nuorodos redaguoti
- ↑ Brzezinski (1993), p. 17–20
- ↑ Kinard, Jeff (2007). Artillery. An illustrated history of its impact. ABC-CLIO. p. 98. ISBN 978-1-85109-561-2.
