Nihoa

Nihoa (dar vadinama Paukščių sala, havajietiškai Moku Manu) – nedidelė salelė Havajų salyno Šiaurės Vakarų salų grupėje, ~200 km į š.v. nuo Niihau ir ~450 km – nuo Honolulu. Sala yra balno formos – iškilusi galuose ir įlinkusi ties viduriu. Ją supa ~570 km² ploto koralinis rifas.

Svarbiausi duomenys redaguoti

Koordinatės: 23°03′38″N, 161°55′19″W
Plotas: 0,701 km²
Ilgis: ~1 600 m
Plotis: ~800 m
Kranto linija: 5 km
Aukštis: 275 m
Negyvenama.

Geologija redaguoti

Nihoa pakrantės uolos

Salelė yra daug didesnės, palaipsniui erodavusios salos likutis. Geologinis salos amžius apie 7,2 mln. m. Jos geologinė istorija analogiška kitoms šios grupės saloms - tai viršūnė suirusio ugnikalnio, priklausančio Havajų – Imperatoriaus kalnagūbriui, kuris susiformavo šiai tektoninės plokštės vietai slenkant virš karštojo taško, dabar esančio po povandeniniu Loihi ugnikalniu. Tada vulkaninė veikla iškėlė ugnikalnį, kuris po tam tikro geologinio laikotarpio užgeso, milžiniškas lavos svoris įlenkė Žemės plutą, ir ugnikalnis ėmė grimzti, o jo pakraščiai apaugo koralais.

Tyrimų istorija redaguoti

Nihoa jau nuo seno buvo žinoma polineziečiams, nes tyrimų duomenys rodo čia gyvenus žmones tarp 1000 ir 1700 m. Archeologinės ekspedicijos aptiko žemės ūkio paskirties terasų bei pastatų pėdsakų. Ginčijamasi, ar tai buvo didesnė gyvenvietė (didelė problema turėjo būti gėlo vandens stygius), daromos prielaidos, kad sala buvo naudojama tik religiniams tikslams^[1]^[2].

Pirmasis europietis, išvydęs šią salą, buvo „Prince of Wales“ kapitonas Džeimsas Kolnetas (James Colnett) 1788 m. kovo 21 d. 1822 m. karalienė Kaahumanu ir karalius Kaumualii su kapitonu Viljamu Samneriu (William Sumner) plaukė ieškoti Nihoa, apie kurią jau bežinojo tik iš havajiečių folkloro^[3]. 1857 m. karalius Kamehameha IV atvyko į Nihoa ir ją oficialiai prijungė prie savo karalystės. 1885 m. saloje lankėsi Havajų princesė Liliuokalani, bet vizito metu nutiko nelaimė – kilo krūmynų gaisras, sprunkant iš salos, potvynio bangos apvertė keletą valčių, ir pražuvo kelionės metu padarytos unikalios nuotraukos^[4].

Fauna ir flora redaguoti

Agatpupė Sesbania tomentosa

Jau pirmieji Nihoa išsikėlę europiečiai paminėjo, kad salo augmenija labai skurdi, daug kur uolos visai plikos. Vienintelė čia augančių palmių rūšis - Pritchardia remota. Tačiau čia peri retų paukščių, tarp kurių visų pirma paminėtinos dvi endeminės rūšys – Havajų gėlinukės Telespiza ultima ir nendrinukės Acrocephalus familiaris kingi. Endeminės nariuotakojų rūšys – žiogai Banza nihoa, tarantulai Nihoa mahina, svirpliai Thaumatogryllus conantae. Gvazdikinių šeimai atstovauja Schiedea genties endemikas Schiedea verticillata (apie 400 egzempliorių), agatpupės Sesbania tomentosa (taip pat auga ir Nekerio saloje ir didžiosiose Havajų salose), burnočiai Amaranthus brownii, dar kelios saugomos vapsvų, vabalų rūšys.

Kadangi sala nedidelė, bet kokia rimtesnė katastrofa (gaisras) arba agresyvi įvežtinė rūšis gali negrįžtamai išnaikinti šias endemines populiacijas. Štai invaziniai žiogai nuo 1999 iki 2003 m. smarkiai apniokojo salos augmeniją ir sukėlė rimtą grėsmę kai kurioms Nihoa augalų populiacijoms^[5].

Šaltiniai redaguoti

↑ Tava, Rerioterai & Keale Sr., Moses K. (1998), Niihau, the traditions of a Hawaiian island, Mutual Publishing.
↑ Rauzon, M. (2001), Isles of Refuge: Wildlife and History of the Northwestern Hawaiian Islands, University of Hawaii Press, ISBN 0-8248-2209-9.
↑ Tava, Rerioterai & Keale Sr., Moses K. (1998), Niihau, the traditions of a Hawaiian island, Mutual Publishing.
↑ Rauzon, M. (2001), Isles of Refuge: Wildlife and History of the Northwestern Hawaiian Islands, University of Hawaii Press, ISBN 0-8248-2209-9.
↑ Liittschwager, David & Middleton, Susan (2005), Archipelago: Portraits of Life in the World's Most Remote Sanctuary, National Geographic, ISBN 0-7922-4188-6