Nezpersai

Nezpersai
Nezpersų šeima stovyklavietėje (1909 m.)
Gyventojų skaičius	610
Populiacija šalyse	Jungtinės Amerikos Valstijos ( Aidahas)
Kalba (-os)	anglų, nezpersų
Religijos	krikščionybė, tradicinė tikyba
Giminingos etninės grupės	jakamai, palusai, valavalai, jumatilai, teninai, klikitatai

Vikiteka:	Nezpersai

Nezpersai (pranc. Nez Perce, tar. „nė persė“ – 'pradurtnosiai', sav. Niimíípu) – indėnų tauta, priklausanti prie sahaptinų, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Aidahe, daugiausia Nez Perso^[1] rezervacijoje prie Skaidriavandenės upės (į rytus nuo Liuistono, į šiaurės vakarus nuo Greindžvilio). Populiacija – 610 žmonių.^[2] Gimtoji nezpersų kalba (penučių šeima?) bebaigianti išnykti, kalbama angliškai. Tikintieji daugiausia krikščionys protestantai (presbiterionai, metodistai, sekmininkai), taip pat Romos katalikai, tradicinės tikybos (wáashat) išpažinėjai.

Istorija redaguoti

Manoma, kad XIX a. pr. nezpersų populiacija siekė ~4500 žmonių. Gyveno Gyvačių upės vidurupyje ir žemupyje, bei prie jos intakų – Skaidriavandenės, Lašišų, Grand Rondo upių (dab. šiaurės Aidahas, šiaurės rytų Oregonas ir pietryčių Vašingtonas).

Tradicinės nezpersų žemės

Nuo XIX a. pr. nezpersai susidūrė su amerikiečiais, su kuriais daugiausia palaikė taikius santykius (išskyrus 1877 m. sukilimą). Įsitraukė į prekybą žvėrių kailiais. Susidomėję krikščionybe, 1831 m. išsiuntė delegaciją į Sent Luisą. Nuo 1836 m. jų žemėse ėmė veikti presbiterionų, vėliau – katalikų misijos. 1842 m., tarpininkaujant amerikiečiams, sudarė teisyną ir įsteigė aukščiausiojo vado institutą su 12 mažesniųjų vadų ir pagalbininkų. Krikščionybės plitimas sukėlė vidinę įtampą tarp atsivertusiųjų į baltųjų tikybą ir tradicionalistų, kurie laikėsi senųjų papročių ir jungė prie jų krikščioniškus elementus. Proamerikietiški nezpersai prisidėjo prie JAV karių kovos prieš kajusus ir jakamus.

1855 m. nezpersai pasirašė Vola Volos sutartį, pagal kurią įgijo rezervaciją, nors neteko dalies savo senųjų žemių. 1860 m. rezervacijoje radus aukso, genties vadas leido joje dirbti aukso ieškotojams. 1863 m. tradicionalistai nezpersai atsisakė bendrų institucijų, o proamerikietiškoji tautos dalis pasirašė naują sutartį su JAV, pagal kurią didžiąją dalį žemių užleido kitoms tautoms, o jų rezervacija sumažėjo 7 kartus. Iš Volovos krašto iškeldinami nezpersai 1877 m. surengė sukilimą, amerikiečių buvo nuvaryti iki Uolinių kalnų iki pat Kanados sienos, ten užspęsti, todėl buvo priversti pasiduoti, o paskui išsiųsti į kitas rezervacijas. 1895 m. nezpersų rezervacija padalinta į keletą dalių, o XX a. dideli jos plotai išparduoti.

Ūkis redaguoti

Kultūriškai artimi kitiems plokščiakalnio indėnams. Vertėsi žvejyba, medžiokle, rankiojimu (kamasijų svogūnėlių, uogų). Buvo išplėtoję krepšių pynimo amatą. XVIII a. iš prerijų indėnų perėmė arklius, išvedė jų veislę – apaluzus. Dalis nezpersų perėjo prie raitosios bizonų medžioklės, dažnai drauge su kitomis plokščiakalnio tautomis nujodavo toli į rytus, iki Uolinių kalnų. Kariavo su lygumų indėnais (juodakojais ir kt.), su šošonais. Lašišų upės kanjonuose gyvenę nezpersai žirgų nelaikė ir tebesivertė rankiojimu ir žvejyba. Vertėsi mainais su kitomis gentimis.

Nezpersai įsikurdavo upių slėniuose – steigė tiek nuolatines gyvenvietes, tiek laikinas stovyklas. Statydavo nendrėmis dengtus dvišlaičiais stogais sueigų namus bei kūgiškus ir pusiau žeminius gyvenamuosius namus.

Visuomenė redaguoti

Šeima didžioji, giminė vedama iš abiejų tėvų, naujavedžiai paprastai keldavosi į jaunikio tėvų namus. Visuomeninį pagrindą sudarė kaimo bendruomenė, kurios dydis būdavo labai įvairus (vidutiniškai 35 žmonės – dvi didelės šeimos). Ji turėjo teisę į apibrėžtą teritoriją. Kaimui vadovaudavo vadas (didelėse bendruomenėse – keli vadai) ir gerbiamų vyrų taryba. Kaimų bendruomenės jungdavosi į pastovias teritorines bendruomenes, kurioms vadovaudavo kaimų vadų taryba. XVIII–XIX a. prasidėjus karams, prasidėjo didesnė vidinė nezpersų integracija, iškilo pasižymėjusių karių bei dideles arklių kaimenes turinčių vyrų autoritetas. Rengiant žygius į prerijas, būdavo išrenkami karvedžiai.

Tradicinei tikybai būdingas šamanizmas, tikėjimas dvasiomis-globėjomis (weyekin), teikiančiomis žmogui galias. Susidūrus su europiečiais, kūrėsi sinkretinės tikybos atmainos (tulim ir kt.)

Dabartiniai nezpersai smarkiai asimiliuoti, persimaišę, rezervacija (centras – Lapvajus, Nez Perso apygarda) turi savivaldą. Sukūrė raštą savo kalbai, skatinamas švietimas. Veda kovas dėl prarastų žemių.^[3]