Nestoras Machno
| Nestoras Machno | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1888 m. lapkričio 7 d. Huliajpolė, Rusijos imperija 
|
| Mirė | 1934 m. liepos 25 d. (45 metai) Paryžius, Prancūzija 
|
| Tautybė | ukrainietis |
| Sutuoktinis (-ė) | Halina Kuzmenko |
| Vaikai | Olena Machno |
| Veikla | karininkas, anarchistas |
| Aktyvumo metai | 1918–1921 |
 Vikiteka |
Nestoras Machno |
Nestoras Ivanovičius Machno (ukr. Нестор Іванович Махно, 1888 m. lapkričio 7 d. – 1934 m. liepos 25 d.) – anarcho-komunistas, Ukrainos revoliucionierius nesutikęs susivienyti su bolševikais po Spalio Revoliucijos.
Jis padėjo suorganizuoti milžinišką eksperimentą anarchistinėmis vertybėmis ir praktika, kuris galiausiai buvo sunaikintas sustiprėjusios bolševikų galios.
Jaunystė ir Ukrainos Revoliucija redaguoti
Machno gimė neturtingoje valstiečių šeimoje Huliajpolėje,[1] pietryčių Ukrainoje ir dalyvavo 1905 m. Rusijos revoliucijoje.[2] 1906 m. jis nusprendė prisijungti prie gimtojo miesto anarchistų grupuotės.[3] 1906 ir 1907 m. Machno buvo areštuotas dėl kaltinimų politinėmis žmogžudystėmis, bet vėliau paleistas pritrūkus įrodymų.[4] 1910 m. kovą dėl aktyvios kovos prieš carizmą, kartu su dar 13 bendrų pasmerktas mirties bausmei pakariant.[5] Tačiau dėl jauno amžiaus ir didelių mamos pastangų mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Po Vasario revoliucijos, politiniams kaliniams suteikus amnestiją pastarasis buvo paleistas. Tik grįžęs namo Machno vėl pasinėrė į revoliucionieriaus darbą padėdamas nusavinti turtingų žemvaldžių ir kapitalistų turtą. Tų pačių metų kovo 28-29 dienomis jo pastangomis sukuriama Valstiečių Sąjunga. Vėliau tokias pačias sąjungas jis padėjo suorganizuoti ir kituose vietos kaimuose ir miestuose.
1918 m., nauja bolševikų vyriausybė su Centrinių valstybių sąjunga pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį, atiduodama joms nemažai žemių, tarp jų ir Ukrainą.[6] Tačiau ukrainiečiai nenorėjo būti valdomi Centrinių valstybių sąjungos, todėl pradėjo sukilimą. Kovai prieš Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos kariuomenes buvo suformuoti partizanų būriai. Šis sukilimas virto anarchistine revoliucija. Nestoras Machno buvo vienas iš pagrindinių partizanų būrių organizatorių, kuriuos suvienijo į „Revoliucinę Ukrainos Sukilimo Armiją“ (RUSA), taip pat vadintą Juodąja armija (nes jie kovėsi po juoda anarchistų vėliava), machnoviečiais arba „machnovščina“. RUSA taip pat kovėsi prieš baltuosius (kontrrevoliucionierius) ir antisemitinius pogromistus.[7] Srityse, iš kurių machnoviečiai išvarė priešiškas pajėgas, valstiečiai ir darbininkai siekė panaikinti kapitalizmą ir valstybę organizuodamiesi į kaimų susirinkimus, komunas ir laisvas tarybas, iš kapitalistų ir žemvaldžių nusavindami fabrikus ir žemes.
Machnovščina (Anarchistinė Ukraina) redaguoti
Etmonas Pavlas Skoropadskis, marionetinės Ukrainos valstybės galva, nesėkmingai stengėsi okupuoti Ukrainą kovose su RUSA. Taigi, po Vokietijos vakarų fronto griūties buvo atšauktas atgal į tėvynę. 1918 m. kovą RUSA pavyko nugalėti vokiečius, austrus, Ukrainos nacionalistus ir Baltosios armijos dalinius.
Nuo šio momento Machno karinis vaidmuo pasikeitė į organizacinį. Pirmasis Anarchistinių Grupių Kongresas, pasivadinęs „Nabat“ (varpas) priėmė penkis pagrindinius tikslus: visų politinių partijų panaikinimas, bet kokios diktatūros atmetimas, bet kokios valstybės koncepcijos paneigimas, „proletariato diktatūros“ ar „pereinamojo laikotarpio“ atmetimas, visų darbininkų savęs valdymas per laisvas tarybas (sovietus). Tai aiškiai skyrėsi nuo bolševikų pažiūrų.[8]
Nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. birželio, Ukrainoje kūrėsi anarchistinė visuomenė. Dėl šio naujo socialinio pavyzdžio susiformavo naujos vertybės ir santykiai, leidę machnoviečiams įforminti laisvų bendruomenių politiką kaip aukščiausią socialinės lygybės formą. Švietimas buvo organizuojamas pagal Francisko Ferrerio principus, o ekonomika tapo paremta laisvais mainais tarp kaimo ir miesto bendruomenių, nuo pasėlių ir galvijų iki pagamintų prekių, remiantis Kropotkino teorija.[9]
Baltųjų ir Raudonųjų kontrpuolimas redaguoti
Machno tris mėnesius priešinosi Baltųjų armijos bandymams įsiveržti į Ukrainą iš pietvakarių, kai bolševikų Raudonosios Armijos daliniai prisijungė prie machnoviečių. Bet net susijungus su Raudonąja Armija, anarchistai išlaikė savo politines struktūras (savivaldą, rinkimus, savanoriškumo principą) ir atsisakė priimti bolševikų parinktus politinius komisarus. Raudonieji laikinai sutiko su šiomis sąlygomis, bet greitai nustojo tiekti machnoviečiams svarbiausias atsargas. „Nabat“ laikraštis buvo uždraustas ir Trečiasis suvažiavimas paskelbė Machnovščiną esančią už įstatymo ribų ir kontrrevoliucine. Atsakydamas į tai, Anarchistų kongresas viešai paklausė: „Ar gali egzistuoti įstatymai sukurti keleto vadinamųjų revoliucionierių, leidžiantys paskelbti už įstatymo ribų daugybę žmonių esančių labiau revoliucioningų nei jie? (Archinoff, Machnoviečių judėjimas)
Leninas netrukus pasiuntė Levą Kamenevą į Ukrainą, kuris iš Machno paėmė atrodytų nuoširdų interviu.[10] Bet L. Kamenevui išvykus, Machno perėmė dvi bolševikų žinutes, pirmąją ─ įsakymą Raudonajai Armijai įsiveržti į Ukrainą, antrąją ─ įsakymą nužudyti Machno. Iškart po Ketvirtojo suvažiavimo Trockis išsiuntė įsakymą suimti visus kongreso narius ir pareiškė „Geriau atiduoti visą Ukrainą A. Denikino Baltajai armijai, nei leisti machnovizmui plisti toliau (Archinoff, Machnoviečių judėjimas). Tuomet Trockis atitraukė Raudonąją Armiją iš Ukrainos ir paskelbė Machno atsakingą už baltųjų sėkmę, liepdamas jį suimti.[11] Machno pabėgo, kartu su artimiausiais draugais. Tuo tarpu Trockio pajėgos patyrė katastrofą – jos greitai buvo sumuštos Denikino pajėgų ir priverstos bėgti iš Ukrainos. Machno nusprendė smogti atgal, reformavo savo armiją ir sėkmingai užpuolė baltuosius, išgelbėdamas RUSA.
Tapusi galinga ir populiaria Machnovščina vėl atsigręžė į šalies saviorganizaciją ir anarchistinių principų siekimą naikinant kalėjimus ir areštines, suteikiant žodžio, sąžinės, bendravimo ir spaudos laisves. Bet Machno, užsitikrinęs masių palaikymą prieš bolševikus, pamiršo kitą pavojų. Kuomet beveik pusė Machno pajėgų buvo išguldyta šiltinės epidemijos, Trockis atnaujino savo priešiškumą.
1920 m. spalį tarp machnoviečių ir Raudonosios Armijos įsigalėjo naujos paliaubos, kai abi pajėgos priartėjo prie P. Vrangelio Baltosios armijos kontroliuojamų teritorijų.[12] Machnovščina sutiko padėti raudoniesiems, bet kuomet baltieji buvo išmušti iš Krymo, bolševikai ir vėl atsisuko prieš jį. Machno perėmė tris Lenino siųstas žinutes Christianui Rakovskiui, bolševikų valdžios vadovui Ukrainoje. Lenino įsakymai buvo suimti visus anarchistus ir nuteisti kaip paprastus nusikaltėlius.[13]
Tremtyje redaguoti
1921 m. rugpjūtį, Machno galiausiai bolševikų buvo išvarytas į tremtį, pabėgo į Rumuniją, tada Lenkiją ir galiausiai Paryžių. 1926 m., ten pat prisijungė prie kitų pabėgėlių iš Rusijos grupės „Darbo Reikalas“ (Дело Труда). Machno bendravo rašant ir išleidžiant Organizacinę liberaliųjų komunistų platformą, kuri iškėlė idėjas kaip anarchistai turėtų organizuotis pagal revoliucijos Ukrainoje pavyzdį.
Machno mirė 1934 m. liepos 25 d. susirgęs tuberkulioze. Jis buvo kremuotas ir palaidotas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse.[14]
Išnašos redaguoti
- ↑ Holy Cross Church (1888). „Запис в метричній книзі про народження Нестора Махно“ [Record in the register of the birth of Nestor Makhno]. Register of 1888 (rusų). Huliaipole: State Archive of Zaporizhzhia Oblast – via Wikimedia Commons.
- ↑ Avrich 1988, p. 111; Darch 2020, p. 2; Malet 1982, p. xxi; Skirda 2004, p. 20; Sysyn 1977, p. 273.
- ↑ Avrich 1988, p. 111; Darch 2020, pp. 2–3; Footman 1961, p. 246; Malet 1982, pp. xx–xxii; Skirda 2004, p. 20; Sysyn 1977, p. 273.
- ↑ Darch 2020, pp. 5–6; Skirda 2004, pp. 23–24.
- ↑ Darch 2020, p. 8; Malet 1982, p. xxiii; Peters 1970, p. 22; Skirda 2004, p. 28.
- ↑ Darch 2020, p. 20; Footman 1961, pp. 249–250; Malet 1982, p. 8; Peters 1970, p. 34; Skirda 2004, p. 44; Sysyn 1977, p. 273.
- ↑ Darch 2020, pp. 39–41; Malet 1982, pp. 25–26; Skirda 2004, pp. 80–81.
- ↑ Chamberlin 1987, pp. 233–234; Skirda 2004, p. 87.
- ↑ Avrich 1971, p. 215; Darch 2020, pp. 17–18; Malet 1982, p. 165.
- ↑ Darch 2020, p. 53; Malet 1982, pp. 33–34; Skirda 2004, p. 100.
- ↑ Avrich 1988, p. 115; Skirda 2004, p. 111.
- ↑ Darch 2020, pp. 118–119; Skirda 2004, pp. 242–245.
- ↑ Darch 2020, p. 130; Footman 1961, p. 301; Malet 1982, p. 183; Skirda 2004, p. 264.
- ↑ Darch 2020, p. 145; Malet 1982, p. 192; Peters 1970, pp. 96–97; Skirda 2004, p. 285.
Literatūra redaguoti
- Avrich, Paul (1988). „Nestor Makhno: The Man and the Myth“. Anarchist Portraits (anglų). Princeton: Princeton University Press. pp. 111–124. ISBN 978-0-691-04753-9. OCLC 17727270.
- Chamberlin, William Henry (1987) [1935]. „Ukraina, Whirlpool of Peasant Anarchism“. The Russian Revolution. II. Princeton: Princeton University Press. pp. 221–241. ISBN 0-691-05493-2. OCLC 311567963.
- Darch, Colin (2020). Nestor Makhno and Rural Anarchism in Ukraine, 1917–1921. London: Pluto Press. ISBN 978-1786805263. OCLC 1225942343.
- Footman, David (1961). „Makhno“. Civil War in Russia. Praeger Publications in Russian History and World Communism (anglų). 114. New York: Praeger. pp. 245–302. OCLC 254495418.
- Malet, Michael (1982). Nestor Makhno in the Russian Civil War (anglų). London: Palgrave Macmillan. ISBN 978-0-333-25969-6. OCLC 8514426.
- Peters, Victor (1970). Nestor Makhno: The Life of an Anarchist (anglų). Winnipeg: Echo Books. OCLC 7925080.
- Skirda, Alexandre (2004) [1982]. Nestor Makhno–Anarchy's Cossack: The Struggle for Free Soviets in the Ukraine 1917–1921 (anglų). Vertė Sharkey, Paul. Oakland, California: AK Press. ISBN 978-1-902593-68-5. OCLC 60602979.
- Sysyn, Frank (1977). „Nestor Makhno and the Ukrainian Revolution“. In Hunczak, Taras (red.). The Ukraine, 1917–1921: A Study in Revolution. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. pp. 271–304. ISBN 978-0674920095. OCLC 942852423. Suarchyvuotas originalas 23 September 2015. Nuoroda tikrinta 23 September 2015.