Neorealizmas (tarptautiniai santykiai)
Neorealizmas – tai tarptautinių santykių teorija, kurios žymiausias atstovas Kenneth N. Waltz teigė,[1] kad tarptautinių santykių sistemą sudaro struktūra ir tarpusavyje sąveikaujantys vienetai (valstybės). Sistemą charakterizuoja trys jos struktūros savybės: santvarkos principas (principai, pagal kuriose išdėstyti sistemos vienetai), vienetų savybės bei sugebėjimų pasiskirstymas tarp vienetų. Pirmosios dvi tarptautinės sistemos savybės (vienetų išdėstymo principai ir savybės) yra nekintančios: sistema visada yra anarchiška, o sistemos vienetai visada pasižymi tuo, kad turi suverenitetą ir tarp jų nėra funkcinio pasiskirstymo. Sugebėjimų (galios) pasiskirstymas sistemoje, kuris gali būti apibūdinamas sistemos poliariškumo terminu, yra kintantis ir gali keisti sistemos pobūdį, nors pačios sistemos, K. Waltzo teigimu, beveik neįmanoma pakeisti, kadangi tam struktūra turėtų pasikeisti iš esmės.
K. Waltzas, manydamas, kad teorija turi būti metodologiškai griežtas aiškinamasis konstruktas, kuria dirbtinai nuo faktų atribotą tarptautinių santykių aiškinimo teoriją kaip įrankį, turintį padėti atsirinkti reikalingus faktus, įvykius, juos susisteminti ir aiškinti. Tokiu būdu jis atskiria tarptautinių santykių sritį, sudarytą iš objektų, procesų, jų sąveikų ir santykių, kuri turi būti tyrinėjama nepriklausomai nuo kitų sričių ir valstybės vidaus santvarkos. Nepaisant tokio teorinio konstrukto, K. Waltzas supranta, kad tarptautinių santykių sritis yra susieta su kitomis (nėra nepriklausoma ir izoliuota), tačiau jis sąmoningai daro dirbtinį atskyrimą (tik teoriniame lygmenyje), aiškindamas tarptautinę politiką kaip savarankišką struktūrą, nes atskyrimas padeda apibrėžti pagrindines tarptautinės politikos varomąsias jėgas ir principus, tiksliau numatyti ateities raidą. K. Waltzo teorija konstruojama ant tarptautinės politikos srities autonomijos (savarankiška struktūra) prielaidos.
Anarchiška tarptautinių santykių sistema redaguoti
Anarchiškoje nepasitikėjimo kupinoje sistemoje valstybės, norėdamos būti saugios, turi kaupti karinę galią, joms iškeltos vienodos funkcijos, nepaisant skirtingų galimybių vykdyti jas. Todėl pagrindinis valstybių siekis – saugumas. Kadangi tokioje sistemoje nelygus ir nuolat kintantis galios pasiskirstymas, pajėgumas pasiekti tikslą priklauso nuo santykinės galios. Saugumas yra pirminis ir svarbiausias, tačiau minimalus valstybių siekis, o didžiausias – tarptautinis dominavimas. Siekdamos užsibrėžtų saugumo/dominavimo tikslų, valstybės renkasi galios balanso pusiausvyrą dviem būdais: didindamos savo ekonominę ir karinę jėgą arba (ir) kurdamos sąjungas.
K. Waltzas pastebi, kad skirtingų vidaus santvarkų (ideologijų, socialinių, ekonominių ir politinių santvarkų) valstybės vykdo panašią užsienio politiką. Kaip pavyzdį jis mini daug kuo besiskiriančių JAV ir SSRS elgesį Šaltojo karo metu (ypatingas panašumas užsienio politikoje matyti karinės jėgos pranašumo ir įtakos darymo kitoms valstybėms siekyje bei strateginio pranašumo lenktynėse).[2] Bandydamas paaiškinti šį reiškinį, K. Waltzas padaro išvadą, kad suvienodinti užsienio politiką, apriboti savo veiklą tam tikra kryptimi, rinktis tarp tų pačių veiksmų modelių valstybes verčia jas veikiančios tarptautinių santykių sistemos jėgos.
Pasak K. Waltzo, anarchiškas tarptautinės srities pobūdis verčia kiekvieną valstybę kaupti galią. Jis mano, kad tarptautinės sistemos santvarkos principas yra anarchiškas pirmiausia todėl, kad šioje sistemoje nėra hierarchinių santykių, t. y. centrinės valdžios, kuri reguliuotų valstybių tarpusavio santykius.[3] Bendros valdžios nebuvimas, K. Waltzo aiškinimu, reiškia, kad sistemoje yra bent dvi valstybės, virš kurių nėra „aukštesnės“ valdžios. Todėl jis teigia, kad tokioje sistemoje visos valstybės yra nuolatinėje karo padėties būsenoje, kadangi tarp sistemos vienetų vyrauja nepasitikėjimas. Tokioje aplinkoje yra numanoma, kad karas gali bet kada prasidėti, kadangi, kaip teigia K. Waltzas, moraliniai ir teisingumo aspektai nepanaikina karų priežasčių.[3]
K. Waltzo teorijos kritika redaguoti
K. Waltzo teorijos kritikai teigia, kad jo teorija nebėra pritaikoma, motyvuodami tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje moraliniai aspektai diskredituoja jėgos naudojimą užsienio politikoje, todėl didžiosios galios šiais laikais mažiau linkusios naudoti jėgą. Remiantis kritikų prognozėmis, ši tendencija turėtų išlikti tol, kol jėgos naudojimas taps išimtinai retu reiškiniu arba išnyks. Taip pat kritikai tvirtina, kad karinę konfrontaciją tarp didžiųjų galių pakeitė ekonominė konkurencija.[3]
Bendradarbiavimas anarchiškoje tarptautinių santykių sistemoje redaguoti
Tarptautinės politikos struktūra, pasak K. Waltzo, „nepritaikyta“ bendradarbiavimui tarp valstybių ir jį riboja.[1] Vadinamojoje „savipagalbos“ (angl. self-help) sistemoje, vienetai (t. y. valstybės) gali bendradarbiauti daugiausiai tik norėdami apsisaugoti, o ne gauti naudos. Dėl tarptautinėje sistemoje vyraujančio nepasitikėjimo, valstybės, susidurdamos su galimybe bendradarbiauti dėl bendro gėrio, jaučiasi nesaugiai, joms iškyla klausimas, kaip reikės dalintis tą bendrą gėrį, kas gaus daugiau. Dėl taip pat sistemoje vyraujančio nesaugumo jausmo, silpnesnės valstybės bijo, kad kitai valstybei iš jųdviejų bendradarbiavimo gavus daugiau naudos ir tokiu būdu išaugus jos galiai, gali ją panaudoti prieš ją pačią.[4] Todėl bendradarbiavimo dėl naudos perspektyva nesukelia ilgalaikio bendradarbiavimo, nors ir yra įmanoma trumpuoju laikotarpiu, sprendžiant tam tikrus abiem valstybėms aktualius klausimus, ženkliai nepadidinsiančius vienos valstybės santykinės galios kitai. Dar viena K. Waltzo įvardijama priežastis, trukdanti bendradarbiavimui – priklausomybės nuo partnerio baimė. Kalbant apie ekonominį – eksporto-importo – bendradarbiavimą, K. Waltzas išreiškia tvirtą poziciją, kad kuo daugiau valstybė specializuojasi, kuo didesnis jos eksportas ir importas, tuo labiau ji priklausoma (ypatingai nuo tų valstybių, kurios gamina tai, ko ji pati negamina).[4]
Tačiau tarptautinėje sistemoje nuolat vyksta bendradarbiavimas saugumo sumetimais. Valstybės įsipareigoja kitoms valstybėms dėl galimybės jaustis saugesnėms. Nors K. Waltzo teigimu, valstybės nelinkusios ilgam bendradarbiavimui dėl naudos, kalbant apie valstybių pasidavimą kitų valstybių įtakai, situacija keičiasi: valstybės ieško sau naudos iš priklausomybės nuo kitų valstybių. K. Waltzas išskiria du bendradarbiavimo tipus, kuriuos renkasi valstybės, tai balansavimo (angl. balance of power) politika ir vadinamoji „prisišliejimo“ politika (angl. bandwagoning), kurias jis pateikia kaip priešingas viena kitai. „Prisišliejimo“ politika pasireiškia silpnesnės valstybės sąjunga (nebūtinai formalia) su stipresne.[5]
K. Waltzo dviejų rūšių – „balansavimo“ ir „prisišliejimo“ – bendradarbiavimo anarchiškoje tarptautinėje sistemoje teoriją plėtoja žinomas neorealizmo atstovas S. Waltas. Perimdamas didelę dalį įsitikinimų iš K. Waltzo, jis teigia, kad balansavimo strategija reiškiasi valstybių sąjunga prieš dominuojančią grėsmę su tikslu atsverti jos galią. „Prisišliejimo“ politika dažniausiai pasireiškia susivienijimu su grėsmės šaltiniu.[5] K. Waltzas, supriešindamas „balansavimo“ politiką su „prisišliejimo“, teigia, kad pirmoji yra silpnų valstybių sąjunga su silpnesne puse, o antroji – su stipresne, tačiau S. Waltas išplečia K. Waltzo teoriją, išskirdamas kitus, ne vien tik galios, motyvus kuriant sąjungas, tai yra: grėsmės lygis (nustatomas remiantis bendra galia), geografinis grėsmės šaltinio artumas, puolamoji galia, agresyvūs ketinimai.[5] Anot jo, „balansavimo prieš grėsmę“ pasirinkimas yra labiau tikėtinas (tai yra dominuojanti tendencija tarptautinėje politikoje) ir mažiau pavojingas. Pasak R. Schwellerio, balansavimo politika yra dažniau pasirenkama sąstingio, o „prisišliejimo“ – pokyčių sistemoje laikotarpiu. R. Schwelleris nesutinka su S. Walto daromu supriešinimu tarp šių dviejų bendradarbiavimo politikos rūšių ir teigimu, kad „prisišliejimo“ politika vykdoma išimtinai retai, pateikdamas pastarojo kritikų išreikštus argumentus, jis teigia, kad balansavimo tikslas yra apsaugoti turimas „vertybes“, o „prisišliejimo“ – jas įgyti.[5] Be to, R. Schwellerio teigimu, S. Waltas daro klaidą, nekalbėdamas apie tai, kad sąjungas gali sudaryti ne tik valstybės, jaučiančios grėsmę, bet ir tos, kurios pačios yra grėsmės šaltinis.[5]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Kenneth N. Waltz, Theory of international politics. New York: McGraw-Hill, 1979.
- ↑ Scott Burchill (sud.), Theories of international relations. New York [N.Y.] : St. Martin’s Press, 1996, 85-91.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Ken Booth ir Steve Smith (sud.), Tarptautinių santykių teorija šiandien. Vilnius: Algarvė, 2000, 233–253.
- ↑ 4,0 4,1 Robert J. Art ir Robert Jervis (sud.),International politics: enduring and contemporary issues, New York [N.Y.]: Pearson Longman, 2007, 96-103.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 Randall L. Schweller “Bandwagoning for Profit: Bringing the Revisionist State Back .“ International Security, International Security, Vol. 19, No. 1 (Summer, 1994), 72-107.