Nežodinis bendravimas
Nežodinis bendravimas – bendravimo veiksmas, siunčiant ir gaunant nežodines (daugiausia vaizdines) užuominas tarp žmonių. Tai kartais klaidingai vadinama kūno kalba, bet nežodinis bendravimas apima daug daugiau – balsą, lietimą, atstumą ir fizinę aplinką.[1] Tai gali būti akių ryšys, žvilgsnis kalbant ir klausant, žvilgsnių dažnis, fiksavimo būdai, mirksnių dažnumas. Ši tema gali būti įvairiai suprasta, susieta su kultūra, jos apibrėžimai yra neriboti.
Net kalboje yra nežodinių elementų, tokių kaip balso kokybė, greitis, tembras, kalbėjimo būdas, taip pat ritmas, intonacija ir kirtis. Be to, rašytiniai tekstai turi nežodinius elementus, tokius kaip rašysenos stilius, žodžių erdvinis ar fizinis puslapio išdėstymas. Tačiau daugiausia nežodinio bendravimo studijavimas nukreiptas į sąveiką tarp asmenų[2], kuri gali būti skirstoma į tris pagrindines sritis: aplinkos sąlygos bendraujant, bendraujančių asmenų fizinės charakteristikos ir tų asmenų elgesys sąveikos metu.
Tik nedidelė dalis smegenų apdoroja žodinį bendravimą. Kūdikiai nežodinio bendravimo išmoksta iš visuomeninio-jausminio bendravimo, todėl veidas, o ne žodžiai jiems yra pagrindinis bendravimo įrankis. Kai vaikai pradeda bendrauti žodžiu, jie sąmoningai atkreipia dėmesį į veido išraiškas, balso tonus ir kitus nežodinio bendravimo elementus.
Kultūra vaidina svarbų vaidmenį nežodiniame bendravime ir tai yra vienas aspektas, kuris padeda organizuoti mokymosi veiklą. Pvz., daugelyje indėnų bendruomenių nežodinis bendravimas yra ypač pabrėžiamas, nes jis yra vertinamas kaip vaikų mokymosi priemonė. Šia prasme mokymasis yra nepriklausomas nuo žodinio bendravimo, o nežodinis bendravimas turi didesnę reikšmę ne tik bendraujant, bet ir perteikiant kultūrines vertybes. Vaikai išmoksta dalyvauti šioje sistemoje nuo pat mažens.[3]
Svarba redaguoti
Remiantis kai kuriomis nuomonėmis, nežodinis bendravimas sudaro du trečdalius visos komunikacijos[reikalingas šaltinis], tačiau kitų autorių[4] teigimu, toks vertinimas yra pagrįstas netinkamai interpretuotais moksliniais tyrimais ir negali būti išreiškiamas skaičiais, atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje dominuoja rašytinė kalba, kurioje nežodinis bendravimas paprastai neturi jokios reikšmės.
Nežodinis bendravimas gali vaizduoti žinutę tiek žodžiu, tiek teisingais kūno signalais. Kūno signalai sudaryti iš fizinių savybių, sąmoningų ir nesąmoningų gestų, asmeninės erdvės bendraujant.[5] Perteikiama žinutė gali būti suprasta neteisingai, jei kūno kalba nesutampa su žodine informacija. Nežodinis bendravimas sustiprina pirmąjį įspūdį įprastose situacijose, pavyzdžiui pritraukiant partnerį ar dalyvaujant verslo susitikime: įspūdį apie žmogų vidutiniškai galima sudaryti per pirmąsias keturias kontakto sekundes.[5]Pirmasis susitikimas su žmogumi gali stipriai paveikti suvokimą apie tą asmenį.[6] Pranešimo metu kitas asmuo ar grupė yra orientuoti į visą aplinką aplink juos, o tai reiškia, kad jie naudoja visus penkis pojūčius : 83 % regos, 11 % klausos, 3 % kvapo, 2 % lietimo ir 1 % skonio pojūčių.[7]
Istorija redaguoti
Mokslo tyrimai apie nežodinį bendravimą ir elgesį buvo pradėti 1872 m., kuomet buvo išleista Čarlzo Darvino knyga „Žmogaus ir gyvūnų emocijų išraiška“.[7] Knygoje Darvinas teigė, kad visi žinduoliai – tiek žmonės, tiek kiti gyvūnai – emocijas rodė per veido išraiškas. Jis iškėlė tokius klausimus kaip „Kodėl mūsų emocijų veido išraiškos yra būtent tokios, kokios jos yra?“ ir „Kodėl mes suraukiame nosis, kai šlykštimės ar rodome dantis, kai esame įsiutę?[8]“ Darvinas priskyrė šias veido išraiškas prie naudingų įpročių, kurie mūsų evoliucijoje atliko reikšmingas funkcijas.[8] Pavyzdžiui, rūšys, kurios kiti gyvūnai puldavo kąsdami, išmoko šiepti dantis iki užpuolimo, o nosies suraukimas apsaugodavo nuo nuodingo kvapo įkvėpimo. Taip Darvinas aiškiai atsakė į klausimą, kodėl mūsų veido išraiškos vis dar išliko, neatsižvelgiant į tai, kad šie refleksai nebeatlieka savo pirminės funkcijos. Pasak Darvino, žmonės ir toliau naudoja veido išraiškas, nes jos visoje evoliucijos istorijoje įgijo komunikacinę vertę. Kitaip tariant, žmonės naudoja veido išraiškas parodyti, kaip jaučiasi iš vidaus.[8] Nors ši Darvino knyga nebuvo pats sėkmingiausias jo leidinys, jo idėjos padarė didelę įtaką elgesio ir nežodinio bendravimo tipų bei poveikio tolesniam tyrinėjimui.[9]
Nepaisant nežodinio bendravimo tyrimų pradžios 1800 m., biheviorizmo atradimo svarba 1920 m. pristabdė tolimesnius nežodinio bendravimo tyrimus.[9] Biheviorizmas – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę.[10]
Kai dauguma psichologijos mokslininkų ėmė tyrinėti žmonių elgesį, 1955 m. Adamas Kendonas, Albertas Šeflenas ir Rėjus Birdwhistelis ėmė specializuotis nežodinio bendravimo tyrimuose.[9] Jie analizavo filmą naudodami tyrimo metodą, vadinamą konteksto analize. Konteksto analizė yra tyrinėjamo elgesio perrašymas ant kodavimo lapo. Šis metodas vėliau buvo naudojamas tiriant žmonių pasisveikinimus, socialinį elgesį vakarėliuose ir laikyseną bendraujant su kitu asmeniu. Birdwhistelis nežodinio bendravimo tyrimus pavadino kinezika. Jis apskaičiavo, kad žmonės gali atpažinti apie 250 000 veido išraiškų.
Nežodinio bendravimo tyrimai šoktelėjo į viršų 1960-ųjų viduryje, kuomet atsirado daugybė psichologų ir tyrinėtojų. Mokslininkai Argyle’as ir Deanas studijavo santykį tarp akių kontakto ir bendravimo atstumo. Ralphas V. Exline’as nagrinėjo elgesį kalbant ir elgesį klausant.[9] Robertas Sommeros studijavo santykį tarp asmeninės erdvės ir aplinkos.[9] Robertas Rosenthalis nustatė, kad mokytojų ir mokslininkų išsikelti lūkesčiai gali padaryti įtaką jų rezultatams ir kad subtilios, nežodinės užuominos gali vaidinti svarbų vaidmenį šiame procese.[9] Albertas Mehrabianas studijavo nežodinius signalus apie pomėgius. Apie 1970 metus psichologijos mokslų apimtis tik didėjo, buvo išleisti tokie kaip veikalai kaip Shirley Weitz „Nežodinis bendravimas“ bei Marianne’os LaFrance ir Claros Mayo „Judantys kūnai“.[9] Populiariose knygose, pavyzdžiui „Kūno kalba“ (Fast. 1970 m.), aprašoma, kaip naudojantis nežodiniu bendravimu pritraukti kitus žmones, o „Kaip perskaityti žmogų kaip knygą“ (Nierenberg & Calero, 1971 m.) nagrinėjamas nežodinis elgesys derybų metu.[9] 1978 m. buvo pradėtas leisti „Aplinkos psichologijos ir nežodinio elgesio žurnalas“.[7]
|
Šis su psichologija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |
Išnašos redaguoti
- ↑ Nonverbal Communication Theories. (2009). In the Encyclopedia of Communication Theory. doi:10.4135/9781412959384.n262
- ↑ Nonverbal Communication. Entry in The Concise Corsini Encyclopedia of Psychology and Behavioral Science(2004).
- ↑ Paradise, Ruth (1994). "Interactional Style and Nonverbal Meaning: Mazahua Children Learning How to Be Separate-But-Together". Anthropology & Education Quarterly 25 (2): 156–172. doi:10.1525/aeq.1994.25.2.05x0907w
- ↑ https://ubiquity.acm.org/article.cfm?id=2043156
- ↑ 5,0 5,1 Hogan, K., Stubbs, R. (2003). Can't get Through 8 Barriers to Communication. Grenta, LA: Pelican Publishing Company.
- ↑ Demarais,A., White, V. (2004). First Impressions. New York, NY: BanTam Books.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 Pease B., Pease A. (2004). The Definitive Book of Body Language. New York, NY: Bantam Books.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 Krauss, R .M., Chen, Y., and Chawla, P. (2000). Nonverbal behavior and nonverbal communication: What do conversational hand gestures tell us? Advances in Experimental Social Psychology, 1(2), 389-450.
- ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 9,7 Hecht, M .A. and Ambady, N. (1999). Nonverbal communication and psychology: Past and future. The New Jersey Journal of Communication, 7(2), 1-12.
- ↑ Sanderson, C .A. (2010). Social Psychology. Wiley. USA.