Vikipedija

Naujoji Ūta

Naujoji Ūta
{{#if:
Naujoji Ūta
Naujoji Ūta
Naujoji Ūta
54°34′19″š. pl. 23°45′40″r. ilg. / 54.572°š. pl. 23.761°r. ilg. / 54.572; 23.761 (Naujoji Ūta)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Prienų rajono savivaldybės vėliava Prienų rajono savivaldybė
Seniūnija Naujosios Ūtos seniūnija
Gyventojų (2021) 235
Vikiteka Naujoji Ūta
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Naujóji Ūtà
Kilmininkas: Naujõsios Ūtõs
Naudininkas: Naũjajai Ū̃tai
Galininkas: Naũjąją Ū̃tą
Įnagininkas: Naują́ja Ūtà
Vietininkas: Naujõjoje Ūtojè

Naujoji Ūta – kaimas Prienų rajono savivaldybės vakaruose, prie kelio  A16  Vilnius–Prienai–Marijampolė . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra medinė Naujosios Ūtos Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia (pastatyta 1924 m.), kultūros centras, Naujosios Ūtos pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1952 m.), medicinos punktas, paštas (LT-59021). Įrengtos 2 sporto ir šokių salės.

Naujosios Ūtos bažnyčia

Etimologija redaguoti

Manoma, kad pirmoji stiklo dirbtuvėlė buvusi Senaūčio kaime ir kaimo pavadinimas kilęs iš lenkų kalbos pavadinimo stara huta (senoji dirbtuvė, lydykla).[2] Senaūtis minimas nuo XVIII a. pabaigos. XIX a. pradžioje buvo pastatyta antra stiklo dirbtuvėlė ir kaimas pavadintas Ūta (Huta), 1827 m. jau minima ir Naujoji Ūta.

Istorija redaguoti

XVI a. pirmoje pusėje Naujosios Ūtos seniūnijoje vietoje iškirstų miškų atsirado kaimai. 1744 m. įsikūrė Mikališkio ir Tartupio dvarai, Asiūklės, Mieleiškampio, Žemaitkiemio, Vartų kaimai. 1872 m. Skirptiškės, Mieleišupio, Skuigės, Dūmiškių, Skersabalio, Medvišių bei Senaūčio kaimai, kuriuose gyveno 263 gyventojai.

Apie XVIII a. vidurį, gavęs leidimą iš Prienų valdytojo Mykolo Butlerio, vėliau iš Prienų seniūno K. Sapiegos, daugelio popieriaus gamyklų steigėjas Lietuvoje H. Tierbachas abiejose kelio iš Prienų į Kvietiškio dvarą pusėse buvo įkūręs dvi stiklo dirbtuves (dabartiniame Senaūčio kaime ir Naujosios Ūtos gyvenvietėje). Jų veikla fiksuota iki XIX a. 4-to dešimtmečio pabaigos.

7,5 km nuo Prienų (dabartiniame Senaūčio kaime į pietryčius nuo kapinaičių) buvo įkurta pirmoji stiklo dirbtuvė. Kaimo Senaūtis („sena ūta“) pavadinimas – vokiškos kilmės, nes vokiečiai manufaktūras vadindavo hütte. Vietiniai gyventojai pritaikydavo prie savo kalbų. Taip atsirado Lietuvoje 14 dabar esančių Ūtų, Lenkijoje – Hutų, Rusijoje – Gutų.

1782 m. (Prienų seniūno K. Sapiegos valdymo metu) iškirtus aplink pirmąją dirbtuvę mišką kurui, pelenams ir potašui, dirbtuvės gamybiniai pastatai, du gyvenamieji namai ir klėtis buvo perkelti į naują miško properšą, esančią už 8 km nuo pirmosios, 50 m nuo Prienų-Marijampolės kelio – dabartinės Naujosios Ūtos gyvenvietės Liepų g. vakarinėje pusėje. Gamybai vykdyti buvo pastatytas 21 gyvenamas namas, skirtas žaliavų ir įkrovos ruošėjų, stiklo gaminių pūtėjų, lydytojų-kūrikų, tiglių gamintojų, kalvių ir kitų darbuotojų šeimoms apgyvendinti. Pastatyti du stiklo lydymo-formavimo cechai su tiglinėmis lydkrosnėmis ir prie jų primontuotomis krosnimis gaminiams atkaitinti, potašui degti ir malkoms džiovinti, bei patalpos gaminiams sudėti. Be to dirbtuvė turėjo dvi klėtis, svirnelį ir daržinę, pastatus lakštinio stiklo tiesiniui ir išlyginimui, raštininkui, meistrams. Greičiausiai tuo metu ir atsirado Naujoji Ūta, kuri augo susijungdama su Naujosios Ūtos daržų ir Naujosios Ūtos pievų kaimais. Abu pastarieji kaimai paskutinį kartą minimi 1923 m. pirmajame visuotiniame Lietuvos gyventojų surašyme. 1827 m. jau minimas Naujosios Ūtos kaimas su 162 gyventojais.

XIX a. pabaigoje Naujoji Ūta buvo kaimas Marijampolės apskrities Balbieriškio valsčiuje, priklausęs Prienų parapijai.[3]

Stiklo dirbtuvė, iškirtus šioje vietoje mišką, buvo perkelta 600 m šiauriau ant dabartinės Liepų gatvės gale dešinėje pusėje esančio kalnelio. N. Ūtos stiklo dirbtuvė buvo viena iš stambiausių ir ilgiausiai veikusių tuometinėje Lietuvoje (Senaūčio ir N. Ūtos dirbtuvės kartu paėmus veikė beveik 100 metų). Jos veikla dar minima XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje.

2010 m. buvusios dirbtuvės teritorijoje – dabartinės Liepų gatvės vakarinėje pusėje pastatytas stogastulpis, bylojantis apie Naujosios Ūtos kaimo kilmę (stogastulpio autorius Vytautas Degutis). Stogastulpio viršuje stiklo pūtėjas byloja apie gamyklėlės gamybos turinį; žemiau lentelė su įrašu apie Naujosios Ūtos kilmę; apačioje įbetonuoti stiklo gaminių ir lydymo krosnių fragmentai. Stogastulpio ir nuotraukos autorius Vytautas Degutis. Jis turi surinkęs kolekciją stiklo lydluičių, stiklo gaminių fragmentų ir apstiklėjusių ugniai atsparių medžiagų bei tiglių liekanų. Stiklo gamybos radiniai byloja, kad gamyklos egzistavimą nutraukė stichinė nelaimė – gaisras ar kas kita. Šioje dirbtuvėje būta moderniškesnės technikos, nes įvairių formų, spalvų ir dydžio buteliai, lipdiniais puošti indai, suvenyrai ir lakštinis stiklas buvo formuojami pūtimu ir presavimu.

Naujosios Ūtos gyvenvietės gimimas redaguoti

Naujosios Ūtos gyvenvietės teritorijoje 1958 m. buvo 12 sodybų, kuriose gyveno 12 šeimų su 36 gyventojais, septynmetės mokyklos 2-jų aukštų medinis pastatas ir kolūkio kontora. Paštas ir parduotuvė tilpo privačių namų savininkų kambarėliuose. Gyvenvietė pradėjo didėti 1959 m. – pradėjus aplinkinių kaimų žemių melioravimą – gyventojai buvo iškeliami iš senųjų sodybų. 1959 m., kolūkį reformavus į tarybinį ūkį, buvo statomi gyvenamieji namai naujai besikuriančioms šeimoms, atvykstantiems dirbti žemės ūkio specialistams. Per 1959–1989 m. laikotarpį buvo pastatyti 25 gyvenamieji namai, kuriuose apsigyveno 53 šeimos. 36 atsikeliančios iš aplinkinių kaimų šeimos pačios statėsi sau namus Naujoje Ūtoje arba Asiūklės pagalbinėje gyvenvietėje. 74 šeimos išsikėlė į kitas vietoves, rajonus, miestus.

1959 m. Naujosios Ūtos kaime (čia turima mintyje ir gyvenvietę) gyveno 286 gyventojai.*6] 1959 m. pirmą kartą Naujoje Ūtoje buvo įžiebta elektra. Ją gamino traktorinis dyzelinis variklis. Pirmasis televizorius pradėjo rodyti laidas 1960 m. tarybinio ūkio kontoroje. N. Ūtos girininkija įsteigta 1958 m. Zapalkos Pasodoje (Griškamurgio kaime). Girininkas Juozas Jarmala. 1963 m. baigta statyti nauja N. Ūtos girininkija. 1960 m. ant buvusios (1780–1832 m.) stiklo dirbtuvės teritorijos pastatyta pirmoji Naujosios Ūtos valgykla. 1981 m. gyvenvietės centre pastatyta nauja valgykla, kurioje maitinosi kolūkio dirbantieji bei mokyklos mokiniai. 1981 m. rugsėjo 7 d. pradėjo dirbti naujai pastatytas 25 vietų vaikų darželis. Pirmoji darželio vedėja – Danutė Marcinkevičienė. 1965 m., atėmus iš tikinčiųjų pastatą, kuriame buvo laikomos N. Ūtos parapijos tikintiesiems mišios, buvo įkurti kultūros namai. Šiose patalpose 4-5 kartus per savaitę buvo rodomi kino filmai, žaidžiamas stalo tenisas, biliardas, šaškėmis ir šachmatais; vykdavo saviveiklos dramos ratelio ir ansamblių repeticijos: šeštadieniais vykdavo Naujosios Ūtos, Žemaitkiemio, Kunigiškių kolūkio bei Igliaukos jaunimo pasilinksminimai. 1968 m. pastatyta Vytauto Landsbergio-Žemkalnio pjesė „Tadas Blinda“. Su šia pjese ir ansambliais buvo apsilankyta Igliaukoje, Gudeliuose, Kapčiamiestyje, Balbieriškyje ir kitose vietovėse. 1986 m. pastatyti nauji kultūros namai.

Naujosios Ūtos gyvenvietėje prie N. Ūtos, Būdininkų ir Asiūklės fermų buvo pastatyta 5 vandens bokštai ir jų gręžiniai, 9 fermos, 5 klojimai, trąšų ir grūdų sandėliai. Rytinėje Naujosios Ūtos gyvenvietės dalyje buvo pastatytas ir įrengtas su centralizuotu šildymu mechanizacijos dirbtuvių kompleksas. Jame įruošta technikos aptarnavimo ir remonto salės, patalpos tekintojų, suvirintojų ir šaltkalvių, elektrikų darbui. Čia buvo įruošta centrinio valdymo dispečerinė-kabinetai jos, inžinerijos darbuotojams, sandėliai žemės ūkio technikos atsarginėms dalims, elektros prietaisams, statybos darbų įrankiams, priešgaisrinės apsaugos inventoriui; įruošti dušai ir baseinas mechanizatoriams. Čia gavo patalpas ir telefono linijų dispečerinė bei pieno priėmimo punktas, staliai. Šiltuose garažuose buvo laikomos visos krovininės ir lengvosios mašinos, stoginėse ir saugojimo aikštelėse laikomi kombainai, traktoriai, žemės ūkio ir kita technika. Dirbtuvių teritorijoje įruošta kuro ir tepalų bazė, sargų ir kuro sandėlininkų nameliai.

1972 m. iškastas ežeriukas. 1982 m. įkurtas prie jo parkas. 1924 m. pastatytoji bažnyčia sudegė 1944 metais. 1990 m. Prienų parapijos kunigo monsinjoro Juozapo Užupio ir vietos parapijiečių iniciatyva bažnyčia buvo atstatyta. 2006 m. liepos 10 d. Prezidento dekretu patvirtintas Naujosios Ūtos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. Balbieriškio valsčius Marijampolės apskritis
–1950 m. Gudelių valsčius
1950–1995 m. Naujosios Ūtos apylinkės centras Prienų rajonas
1995– Naujosios Ūtos seniūnijos centras Prienų rajono savivaldybė

Gyventojai redaguoti

2007 m. gyveno 85 šeimos su 232 gyventojais. 1959 m. Naujosios Ūtos kaime (čia turima mintyje ir gyvenvietę) gyveno 286 gyventojai.[4]

 
 
Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2021 m.
1888 m.[5] 1923 m.sur.[6] 1959 m.sur.[7] 1970 m.sur.[8] 1979 m.sur.[9] 1986 m.[10] 1989 m.sur.[11] 2001 m.sur.[12] 2011 m.sur.[13] 2021 m.sur.[14]
407 301 295 313 288 315 307 321 284 235


Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 290 p.
  3. ↑ Nowa Huta (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 194 psl. (lenk.)
  4. ↑ Naujoji Ūta. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 672 psl.
  5. ↑ Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
  6. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  7. ↑ Naujoji Ūta. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 672 psl.
  8. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  9. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  10. ↑ Naujoji Ūta. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 187
  11. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  12. ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  13. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  14. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Naujoji Ūta. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 224 psl.
  • Vytautas Degutis. „Čia mūsų pėdos“. Spaustuvė UAB Utenos Indra. 2017. 68-72 psl.

Aplinkinės gyvenvietės

  PRIENAI – 14 km  
IGLIAUKA – 9 km
     
     
     
Sūkuriai – 12 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Naujoji_Ūta&oldid=6849312"