Narvos sutartis
Narvos sutartis – sutartis, kurią 1704 m. rugpjūčio 30 d. prie Narvos sudarė Abiejų Tautų Respublika (nušalinto valdovo Augusto II šalininkai) ir Rusija dėl bendrų veiksmų prieš Švediją per 1700–1721 m. Šiaurės karą.
Sutartis redaguoti
Dar 1701 m. vasario 26 d. Biržų sutartimi Rusijos caras Petras I ir Saksonijos kurfiurstas bei Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II susitarė kariauti su Švedija.
Narvos sutartimi, kurią pasirašė Rusijos pasiuntinys grafas Fiodoras Golovinas ir Kulmo vaivada Tomašas Dzialynskis, šalys susitarė nesudaryti su Švedija separatinės taikos. Rusija gavo teisę kariauti Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje ir pažadėjo Respublikai duoti 12 000 karių. Abiejų Tautų Respublika pasižadėjo kovai su Švedija duoti 48 000 karių, kuriems išlaikyti Rusija kasmet turėjo mokėti po 200 000 rublių. Rusija Abiejų Tautų Respublikai grąžino iš Švedijos atkariautą Livonijos pietinę dalį, pažadėjo padėti numalšinti Vakarų Ukrainos valstiečių ir kitų gyventojų sluoksnių sukilimą, kilusį prieš baudžiavos stiprinimą.
Pasekmės redaguoti
Narvos sutartis turėjo reikšmės, kad Švedija nepajėgė visiškai nugalėti Abiejų Tautų Respublikos, o Rusija galėjo geriau pasirengti kovai su Švedijos kariuomene, dėl ko Švedija pralaimėjo Šiaurės karą.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ '. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 75 psl.