Nafs

Nafs (arab. نَفْس = nafs) – arabų kalbos žodis, reiškiantis savastį, sielą, vitalinį-psichinį pradą.

Ankstyvajame islame sąvokos nafs vartojimas nenusistovėjęs – kartais nafs buvo laikoma viršesne už dvasią (ruh), kuri buvo lyginama su krauju tekančia pneuma, mirštančia podraug su kūnu. Sufizme išsigrynina daugialypės sielos samprata, kurią sudaro koraniškosios terminijos, aristoteliškos psichologijos ir platonizmo mišinys, nors terminas nafs tebevartojamas bendrine savasties prasme, net kalbant apie dievybę.

Kai kurių sufijų požiūriu, žmogų sudaro dvasia (ruh), širdis (qalb) ir siela (nafs): dvasia (aukštesnis pradas) kaunasi su siela (žemesniu pradu) dėl širdies. Pastaroji simbolizuoja vertikalaus dvasios spindulio ir horizontalios sielos plokštumos sankirtą. Laikoma, kad sielą sudaro 4 aspektai: gyvulinė siela (al-nafs al-hayawaniyyah), aistrų kupina egocentrinė siela (al-nafs al-ammarah), prieš kurią kovojama vidiniu džihadu, sąmoninga, savo netobulumus pripažįstanti ir peikianti siela (al-nafs al-lawwamah) ir nurimusi, į dvasią įjungta siela (al-nafs al-mutma`innah). Sufijų terminijoje nafs sutapatinta su egocentrine savastimi, kurią reikia „nužudyti“, „sunaikinti“, „paversti dvasiniu auksu“, transformuoti.