Mykolas Kęsgaila Valimantaitis
| Mykolas Kęsgaila Valimantaitis lenk. Michał Kieżgajło | |
|---|---|
| Kęsgailos | |
| |
| Zadora | |
| Gimė | apie 1380 m. Deltuvoje (?) |
| Mirė | 1451 m. (~71 metai) ar 1452 m. Kražiuose (?) |
| Tėvas | Stanislovas Valimantas |
| Sutuoktinis (-ė) | Elena (Rėkučio iš Medininkų duktė ?) |
| Vaikai | Mykolas Kęsgaila Jonas Kęsgaila, Dobeslovas Kęsgaila |
Mykolas Kęsgaila Valimantaitis (lenk. Michał Kieżgajło, apie 1380 m. Deltuvoje – 1451 ar 1452 m. greičiausiai Kražiuose) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, valstybės ir karinis veikėjas.
Biografija redaguoti
Kilęs iš Žemaičių Deltuvos bajoro Stanislovo Valimanto[1] šeimos, Kęsgailų giminės pradininkas.[2] Broliai Rumbaudas Valimantaitis, Jaunius Valimantaitis.
Šeima redaguoti
Žmona greičiausiai Elena, Rėkučio iš Medininkų duktė. Sūnūs Jonas Kęsgaila, Mykolas Kęsgaila, Dobeslovas Kęsgaila, Petras Kęsgaila.
Valstybės tarnyba redaguoti
Jaunystėje Ukmergės vietininkas, 1412–1432 m., 1440–1441 m. ir 1443–1450 m. Žemaitijos seniūnas, 1443–1448 m. Vilniaus kaštelionas. Dalyvavo derybose ir tvirtino sutartis, kurias sudarė 1431 m. birželio 19 d. Švitrigaila ir Kryžiuočių ordino magistras P. Rusdorfas (Skirsnemunės sutartis), 1432 m. spalio 15 d. Žygimantas Kęstutaitis ir Jogaila (Gardino sutartis).
Buvo vienas ištikimiausių Vytauto šalininkų, 1412 m. jo paskirtas pirmuoju Žemaitijos seniūnu. Vytautui mirus rėmė Švitrigailą į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sostą. Po 1432 m. rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 1 d. naktį lenkų sukurstyto sąmokslo pabėgus Švitrigailai, kartu su kitais Žemaitijos bajorais nesipriešino, kad didžiuoju kunigaikščiu būtų paskelbtas Žygimantas Kęstutaitis. Toliau stiprėjant lenkų įtakai, kartu su broliais pabandė atnaujinti ryšius su į Polocką pasitraukusiu Švitrigaila. Tačiau bajorų laišką perėmė Žygimantas. Trakų vaivada Jaunius, Lietuvos žemės maršalka Rumbaudas, Ukmergės vietininkas Šediboras ir Mykolas Kęsgaila buvo suimti. Jaunius ir Rumbaudas nužudyti, o Mykolas pašalintas iš pareigų.
1440 m. nužudžius Žygimantą vėl buvo išrinktas Žemaitijos seniūnu, tačiau, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimuose palaikė Jogailos sūnaus Kazimiero kandidatūrą, Mykolo Žygimantaičio šalininkai žemaičiai privertė jį atsisakyti seniūno pareigų. Tik kai Kazimieras Žemaitijai suteikė naujų privilegijų, 1443 m. Mykolas vėl buvo išrinktas seniūnu. Kartu ėjo ir Vilniaus kašteliono pareigas.
Pasinaudodamas didžiųjų kunigaikščių suteiktomis privilegijomis išplėtė savo dvarus Žemaitijoje ir kitose kunigaikštystės valdose, kurias dar padidino jo vaikai ir vaikaičiai. 1444 m. pastatė bažnyčią Deltuvoje.
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Rumbaudas Valimantaitis |
 1412–1432 |
Po to: Jurgis Galminas |
| Prieš tai: Kantautas |
1440–1441 |
Po to: Daumantas |
| Prieš tai: Kantautas |
1444–1451 |
Po to: Jonas Kęsgaila |
| Prieš tai: Kristinas Astikas |
 1443–1448 |
Po to: Petras Simonas Gedgaudaitis |
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Mykolas Kęsgaila Valimantaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 769 psl.
- ↑ Mykolas Kęsgaila Valimantaitis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 455 psl.