Morta Mindaugienė

Morta Mindaugienė
Lietuvos karalienė
Gimė	~1210 m.
Mirė	1262 m.
Sutuoktinis (-ė)	Mindaugas
Vaikai	Rūklys, Rupeikis
Lietuvos didžioji kunigaikštienė
Valdė	~1236–1253,m.
Lietuvos karalienė
Valdė	1253–1263 m.

Morta Mindaugienė (g. apie 1210 arba 1215 m. Agluona, Latgala – 1262 m. Vilnius, Lietuva) – pirmoji karūnuota Lietuvos karalienė konsortė, Lietuvos karaliaus (1253–1263 m.) Mindaugo žmona.

Medalis skirtas Lietuvos Karalienės Mortos karūnavimo 750-čiui paminėti. Autorius – skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas

Istoriografiniai duomenys

Nėra jokių žinių, kad iki Mortos Mindaugas būtų turėjęs kitą žmoną, nors Vaišelga yra minimas kaip jo sūnus. Mindaugo vedybų su Morta tiksli data nėra žinoma. Pagrindinis istorinis šaltinis, kuriame minima karalienė Morta – Eiliuotoji Livonijos kronika, kurioje rašoma, kad atvykusį iš Rygos Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandietį „pasveikino ir karalienė, meilingai žengusi į menę”. 1251 m. jis pats inicijavo Mindaugo, jo žmonos Mortos, ir dviejų sūnų – Rūklio ir Rupeikio – krikštą. Kartu buvo pakrikštyti Mindaugo aplinkos kilmingieji ir daugybė lietuvių karių. 1253 m. popiežiaus Inocento IV valia Lietuvos krikščioniškuoju karaliumi buvo karūnuotas valstybės suvienytojas ir valdovas Mindaugas bei jo žmona Morta. Brangiomis ir meniškomis karūnomis bei kitomis karališkomis insignijomis, sukurtomis Rygos auksakalių, juos vainikavo Kulmo vyskupas Hendenreichas.

Morta valdovo Mindaugo žmona buvo labai sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Jau 1219 m. Mindaugas su broliu Dausprungu buvo vieni iš pačių žymiausių Lietuvos kunigaikščių, o tuo metu baltų žemėms ir Lietuvai vis stiprėjo pavojus iš Livonijos Kalavijuočių ordino pusės ir pietvakarių, ypač kai nuo Pavyslio ėmė veržtis Vokiečių ordinas. Šių dviejų frontų sąlygomis 1236 m. didžiulės tarptautinės akcijos pasėkoje kryžiaus žygis buvo nukreiptas tiesiogiai prieš Lietuvą, bet kaip liudija šaltiniai, „susibūrė Lietuva“ ir „nugalėjo Lietuva“ garsiame Saulės mūšyje. Kiek vėliau rašytiniuose šaltiniuose nušviečiant tarptautinius pietryčių įvykius figūruoja ir aprašoma „Mindaugo Lietuva“. Dėl to nuo tų metų sąlygiškai skaičiuotas ir Mindaugo valdymas. Didžiulis Mindaugo valstybės išbandymas buvo XIII a. viduryje, kai 1250–1251 m. Lietuvą puolė Livonijos ordinas ir Haličo-Voluinės Rusios pajėgos, o valstybės viduje, išorės poveikyje, vyko sąmokslas. Mindaugas sugebėjo atremti priešą, suardyti priešišką koaliciją suartėdamas su Livonijos ordinu, priimant 1251 m. krikštą ir 1253 m. karūnuojantis Lietuvos karaliumi. Nors ir toliau Ordinas su talkininkais grobstė vakarų baltų žemes, Mindaugo remiami lietuviai ir žemaičiai sutriuškino abi Ordino, Livonijos ir Prūsijos šakas Durbės mūšyje (1260 m.), o tuo pasinaudoję, sukilę prūsai ir kiti baltai, kovojo dėl savo nepriklausomybės. Galiausiai, Mindaugas, pasinaudodamas esančia situacija, stojo į atvirą kovą prieš Ordiną 1261 m.

Morta buvo svarbus asmuo šalia valdovo Mindaugo. Šiam aptarus krikšto ir karūnacijos reikalus su Livonijos magistru, gavus popiežiaus pritarimą, buvo „krikštintas ir šventintas karalius Mindaugas galingas ir jo žmona Morta“, magistras įsakė iš „kilniųjų brangenybių karaliui Mindaugui ir jo žmonai Mortai pagaminti dvi karūnas“, atsistatydinęs Livonijos magistras Andrius Štirlandietis vykdamas į Lietuvą keliavo pas Mindaugą ir karalienę Mortą, aptarti tolimesnių veiksmų, kunigaikštis Treniota ir žemaičiai vyko „pas karalių Mindaugą ir pas jo žmoną Mortą“, Mortos patariamas Mindaugas išsiuntė Ordino atstovus į Rygą: „Tavo žodžio paklausysiu“, atsakė jai karalius, „ir tik tada taiką sulaužė“, tai yra jau atvirai stojo į kovą prieš Ordiną.

Eiliuotosios Livonijos kronikos metraštininkas nešykšti jai dėmesio. Ji jautri, švelni ir rūpestinga karalaičių Rūklio (Gerstuko) ir Rupeikio motina. Jos jautrumas artimiesiems ir rūpestis valstybės reikalais susieti su esminiais įvykiais kuriant Lietuvos Karalystę. Karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos santykiai atsiveria rūpesčiu tautos interesais. Grįžusį iš sunkaus žygio Mindaugą pasitikusi karalienė klausinėja jį ir guodžia, užjaučia ir meiliai nusižemindama išreiškia pasiilgimą. Pirmieji žmogiškos meilės atspindžiai Lietuvos istorijoje tokie išskirtiniai, jog jais negalima nesižavėti. Karalienė pokalbyje su Mindaugu atkreipia dėmesį į Livonijos magistro teiktą Lietuvai paramą, kartu nežymiai parodydama ir savo reikšmę: „Magistras pagerbė tave ir visą tavo tautą, taip pat ir mane“. Toji magistro pagarba, tai Lietuvos Karalystė, ryšys su Vakarų Europa. Taipogi, karalienė dažnai pataria Mindaugui, o kartu yra subtiliai reikli esminiuose valstybės reikaluose. Ji pranašiškai nurodo į karaliaus santykių su Treniota grėsmę, ryžtingai priekaištauja dėl bendradarbiavimo su juo: „dabar tu gi seki paskui tą beždžionę“. Nujausdama pavojų karalienė ryžtingai taria: „Pakeisk savo nuomonę ir sek mane, tai išeis tau į gerą“. Tačiau Mindaugas yra santūrus, savo diplomatinių veiksmų plane tai vertina nenaudingumu Lietuvai ir korektiškai atsako, jog „šiuo metu esu kurčias“. Laikmečio įvykiai rodo to pokalbio reikšmę. Žinoma, karalius suprato ir įvertino Treniotos priešiškumą, juk nutraukęs Treniotos neparuoštą žygį į Vendeną (Kėsį), išvengė jo sumanytos klastos ir pavojaus Lietuvos kariuomenei. Todėl karalius rūstus, o karalienė rūpinasi prasikaltusiųjų likimu. Jos patarimas nedaryti iš jų kankinių, o išprašyti iš šalies. Istorijoje tai nurodoma kaip subtili tautos moters nuojautos įžvalga, regisi humaniškumo jausmo išmintimi. Įvykių visuma parodė karalienės teisumą – klastūnas Treniota tapo smurtininku.

Įvykių prie Tverų aprašyme tas pats Voluinės metraštis nurodo, jog kunigaikštis Vismantas žuvo po to, kai Mindaugas jau buvo išvykęs. Todėl vėliau sumanyta ir į ankstesnius įvykius įterpta jų prieštara nepagrįsta, nors, kaip istorinė žymė, padeda regėti karalienę Mortą kilus iš Šiaulių. Neatsitiktinai apie tai daug ką byloja vietovardžiai. Netoli Šiaulių yra Vismantų (Pakruojo raj.) gyvenvietė. Buvusi kunigaikščio Vismanto žemėvalda dar kartą atkreipia dėmesį į karalienės Mortos kilmės vietą. Dar daugiau, greta Vismantų yra karalaičio Rūklio vardu pažymėtas Ruklaukis. Taip istorinių duomenų ir vietovardžių atgarsiu pasirodo Šiaulių kunigaikštytė Vismantaitė, kuriai tapus karaliene Morta, galima versija, jog kunigaikštis Vismantas čia buvo skyręs žemėvaldą savo vaikaičiui Rūkliui.

Karaliaus Mindaugo rašte nurodyta, jog karalaičiai Rūklys ir Rupeikis 1254 m. dalyvauja sprendžiant valstybės reikalus. Jie sosto paveldėtojai, o ne mažamečiai, kaip vėlgi siekė supriešinti atmintį Voluinės metraštis. Šis raštas ir rodo, jog karaliaus Mindaugo vedybos su kunigaikštyte Vismantaite vyko po pergalės prie Saulės. Taip Saulės įvykių siužete atsiveria subtilių jausmų atgarsis, ir gėrimės pirmąja meilės istorija Lietuvos istorijoje. Šviesusis karalienės Mortos paveikslas dabar ir legenda apie kunigaikštytę Vismantaitę byloja, jog garsus buvo Salduvės pilies kunigaikštis Vismantas, bet dar labiau išgarsėjo jo duktė. Kai lietuviai pilyje šventė Saulės pergalę, ten kunigaikštytę sutiko būsimasis karalius Mindaugas. Ji tapo Lietuvos karaliene Morta.

Išsiplėtęs Lietuvos ir baltų kovos frontas pražūtimi grėsė Vokiečių ordinui, bet 1262–1263 m. mirė Morta, žuvo Mindaugas, Lietuvai vėl iškilo didelis pavojus. Nuo 1269 m. naujam kovos etapui Lietuvos jėgas sutelkė didysis kunigaikštis Traidenis. Tokiomis aplinkybėmis XIII a. šeštajame dešimtmetyje Morta reiškėsi kaip valdovo Mindaugo bendražygė, dalyvaujanti politiniame gyvenime, patarianti, teikianti savo nuomonę.

Atminimas

• 1993 m., minint 740-ąsias karūnavimo metines Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos iniciatyva įsteigta ir kasmet liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną arba jos išvakarėse iškilmingai įteikiama Lietuvos Karalienės Mortos premija darbščiausiems, kūrybingiausiems ir talentingiausiems Lietuvos vaikams iki 16 metų už pasiekimus muzikos, dailės, teatro, literatūros ir kitose meno srityse.
• Paminklas vienoje iš tariamų Mortos gimimo vietų – Agluonoje (Latvija) karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai (2015).