Milingai (gr. Μηλιγγοί, Melingoi) – slavų gentis, viduramžiais gyvenusi Peloponese pietų Graikijoje.

Protoslavų gentys (sklavinai), kurie, žlugus Bizantijos gynybai palei Dunojų, VII a. pradžioje pasklido po Balkanus. Kai kurios gentys pietuose pasiekė net Peloponesą.[1] Iš pastarųjų, tik dviejų grupių pavadinimai žinomi iš rašytinių šaltinių. Tai milingai ir ezeritai, kurie buvo apsigyvenę vakariniuose Taigeto kalno šlaituose. pavadinimo milingai kilmė ir etimologija nežinomi.[2]

Kaip ir ezeritai, milingai pirmąkart paminėti knygoje „De administrando imperio“ – valstybės valdymo vadove, kurį parašė Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis (valdęs 945–959 m). Imperatorius rašė, kad jo laikais jie mokėjo 60 numizmų duoklę, bet vėliau jie sukilo ir buvo sutriuškinti, tad valdant Romanui I Lekapenui (valdymo metai 920–945 m.), jiems jau teko mokėti 600 numizmų.[3] Bizantijos valstybėje milkingai išlaikė autonomiškumą, bet tapo krikščionimis, helenizavosi kalba ir kultūra.[4]

Frankokratijos laikais (XIII–XIV a.) juo samdydavo kareiviais tiek Achėjos kunigaikštystės valdovai frankai, tiek Morėjos despotato bizantiniai graikai. Pvz., pagal „Morėjos kroniką“ (Το χρονικόν του Μορέως) kunigaikštis Giljomas II Vilarduenas (valdęs 1246–1278 m.), suteikė „didžiajam milingų drungui“ atleidimą nuo visų prievolių, išskyrus karinę tarnybą.[3] Milingai vis dar minimi apie 1330 m. Lakonijos cerkvių fundatorių įrašuose. Pvz., fundatorius Konstantinas Spanas, iš žymiųjų Spanų giminės, pavadintas „milingų drungo tzaousios[5], kas rodo, kad milingai dar tebeegzistavo kaip atskira bendruomenė. N. Nicoloudis identifikavo, kad vėlyvųjų viduramžių tema Kinsterna (ar Giserna) sutampa su milingų žemėmis šiaurės vakarinėje Manio pusiasalio dalyje.[3][6]

Nuorodos redaguoti

  1. Kazhdan (1991), pp. 1620, 1917
  2. Kazhdan (1991), pp. 772, 1334
  3. 3,0 3,1 3,2 Kazhdan (1991), p. 1334
  4. Kazhdan (1991), pp. 1335, 1620
  5. Tzaousios – tokios karinės pareigos.
  6. Nicoloudis (2003), pp. 85–89
  • Kazhdan, Alexander, ed. (1991), Oxford Dictionary of Byzantium, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-504652-6
  • Nicoloudis, N. (2003), "The 'Theme of Kinsterna'", in Dendrinos, Charalambos; Harris, Jonathan & Harvalia-Crook, Eirene et al., Porphyrogenita – Essays on the History and the Literature of Byzantium and the Latin East in honour of Julian Chrysostomides, Ashgate Publishing, Ltd., p. 85–89, ISBN 978-0754636960