Miškinė kiaunė
| Martes martes | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Miškinė kiaunė (Martes martes) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
 Paplitimas | ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Martes martes Linnaeus, 1758 |
Miškinė kiaunė (Martes martes) – kiauninių šeimos plėšrusis žinduolis. Tai nedidelis, švelnaus, kartais rusvo atspalvio žvėrelis. Ant kaklo nuo žandų iki priekinių kojų yra šviesi, geltona dėmė.
Paplitimas redaguoti
Miškinės kiaunės paplitusios Europos miškų zonoje.
Išvaizda redaguoti
Miškinė kiaunė sveria 0,9-1,2 kg, kūnas laibas, pailgos formos. Kailis rudas. Beveik trečdalį kūno ilgio sudaro puošni uodega. Snukutis trumpas, ausys apvalios, nedidelės. Smakras, pakaklė geltonai oranžinės spalvos, kuri ties priekinėmis kojomis baigiasi pleišto formos dėme. Patinai panašūs į pateles.[1]
Buveinė redaguoti
Gyvena įvairaus dydžio, amžiaus ir rūšinės sudėties miškuose. Mėgsta brandžius medynus su aikštėmis, atželiančiomis kirtavietėmis. Skurdžiuose pušynuose retesnė.
Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandoje ir naktį. Dieną pasirodo tik poruodamasi. Apsigyvena medžių drevėse, voverių lizduose, pelėdoms skirtuose inkiluose, o poilsiauja arba grobį ėda plėšriųjų paukščių lizduose, žabų krūvose, po medžių šaknimis, kelmais, malkomis, rąstais.
Veisimasis redaguoti
Poruojasi liepos mėnesį. Nėštumas trunka 264-282 paras. Apvaisintos kiaušialąstės latentinės stadijos išbūna iki kovo mėnesio. Per metus užaugina vieną vadą, kurią sudaro 3-5 (iki 8) jaunikliai. Iš pradžių jaunikliai būna akli ir negausiai plaukuoti. 4-5 mėnesių pradeda savarankišką gyvenimą. Subręsta antrais arba trečiais gyvenimo metais.
Mityba redaguoti
Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais, jų lervomis, vikšrais, voverėmis, kurmiais, uogomis (mėlynių, bruknių, ievų, vyšnių, šermukšnių, kadagio). Žiemą, kai būna daug sniego, kiaunės sugauna nemažai naminių pelėdų, kitų paukščių bei voverių.
Amžius redaguoti
Gyvena iki 8-10 metų, voljeruose - iki 18 metų.
Priešai redaguoti
Natūralių priešų beveik neturi.
Veiklos žymės redaguoti
- Pėdos sniege ir minkštame grunte;
- Sudraskytų paukščių plunksnos;
- Išmatos ant takelių, kelmų, nuvirtusių medžių stiebų. Vasarą ir rudenį išmatose yra ievų, vyšnių, kadagių ir kitų vaisių bei uogų sėklų ar kauliukų.
Reikšmė redaguoti
Esant didelei kiaunių gausai, dažnai nukenčia pelėdiniai ir kai kurie kiti paukščiai, priemiesčių želdiniuose kartais užpuola voveres.
Gausa redaguoti
Paplitusi visoje Lietuvoje, kai kur gausi. Nesaugoma.
Medžioklė redaguoti
Lietuvoje – medžiojamasis gyvūnas. Medžiojamas nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. su šunimis, sėlinant, selektyviniais spąstais.
Nuorodos redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Knyga Algirdas Navasaitis - Miško žvėrys (2007 m.)
