Mendzyžečas

Šis straipsnis apie Lenkijos miestą Liubušo vaivadijoje, apie miestą Liublino vaivadijoje skaitykite Palenkės Mendzyžecas

Mendzyžečas lenk. lenk. Międzyrzecz vok. Meseritz'

Rotušė

Mendzyžečas 52°26′54″ š. pl. 15°35′18″ r. ilg. / 52.44833°š. pl. 15.58833°r. ilg. / 52.44833; 15.58833 (Mendzyžečas)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Liubušo vaivadija

Įkūrimo data	1248
Burmistras	Remigiusz Lorenz

Gyventojų (2017)	18 310
Plotas	10,26 km²
Tankumas (2017)	1 785 žm./km²
Altitudė	49,5–52,5 m

Pašto kodas	66–300
Vikiteka	Mendzyžečas

Mendzyžečas (lenk. Międzyrzecz, lot. Meserici, vok. Meseritz} – miestas Lenkijos vakaruose, Liubušo vaivadijoje, į pietryčius nuo Goržuvo Vielkopolskio; apskrities centras. 18 310 gyv. (2017 m.). Įsikūręs prie Vartos intako Obros upės. Per miestą eina plentas Ščecinas – Vroclavas. Statybinių medžiagų, elektros mašinų gamyba, medienos apdirbimo, baldų, chemijos, siuvimo, maisto pramonė. Turizmas. Muziejus (apima XIV a. – XVI a. pilį, XVIII a. seniūnijos ir kitus pastatus; archeologijos, istorijos, etnografijos, meno, dailiųjų amatų ir kiti eksponatai). Netoli miesto, požeminiuose įtvirtinimuose, yra du faunos rezervatai, kuriuose žiemoja apie 30 000 šikšnosparnių.

Istorija redaguoti

IX a. dab. miesto vietoje buvo gyvenvietė. Pirmą kartą paminėtas 1005 m., XII a. – XIII a. kaštelionijos centras. 1248 m. gavo miesto teises, 1296–1329 m. priklausė Brandenburgui. XIV a. – XVI a. amatų ir prekybos centras. Nuo XV a. vidurio pilies teismo buveinė. Nuo XVI a. protestantizmo centras; susidarė gausi žydų bendruomenė. Per 1655–1660 m. karą su Švedija sudegintas. 1780–1806 m. svarbus gelumbės prekybos centras. Po Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo atiteko Prūsijai, vokiškai vadintas Mezericu. XIX a. prarado ūkinę reikšmę. 1885 m. iki miesto nutiestas geležinkelis. Po Pirmojo pasaulinio karo Mendzyžečas liko Vokietijoje, po Antrojo pasaulinio karo grąžintas Lenkijai. 1791–1975 m. ir nuo 1999 m. – apskrities centras.

Architektūra redaguoti

Išliko karaliaus Kazimiero III Didžiojo pastatydintos gotikinės pilies (XIV a., XVI a. atnaujinta, XVII a. per karą sunaikinta) griuvėsių liekanų, barokinis seniūnijos pastatas (1719 m., dabar muziejus), barokinė su klasicizmo elementais rotušė (1581 m., 1813 m. perstatyta). Sakraliniai pastatai: gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1479 m., XVI a. pirmoje pusėje pristatyta presbiterija ir zakristija), klasicistinė sinagoga (1824 m.), vėlyvojo klasicizmo Šv. Vaitiekaus (1834 m., iki 1945 m. priklausė evangelikams) bažnyčia.^[1]