Melnikas (Semiatyčės)

Kitos reikšmės – Melnikas (reikšmės).

Mèlnikas^[1] (lenk. Mielnik) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, 17 km į pietryčius nuo Semiatyčių ir 88 km į pietus nuo vaivadijos centro Balstogės. Šalia kaimo teka Vakarinio Bugo upė. Kaime įsikūrusi Melniko Mergelės Marijos Gimimo parapija.

Melnikas lenk. Mielnik

Melniko kaimas

Melnikas 52°19′52″š. pl. 23°02′53″r. ilg. / 52.331°š. pl. 23.048°r. ilg. / 52.331; 23.048 (Melnikas (Semiatyčės))

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Palenkės vaivadija
Apskritis	Semiatyčių apskritis
Valsčius	Melniko valsčius

Gyventojų (2011)	879

Pašto kodas	PL 17-307
Tinklalapis	www.mielnik.com.pl/
Vikiteka	Melnikas

Istorija redaguoti

Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis jotvingiai.^[2]^[3] Nuo XIII a.-XIV a. iki 1513 m. priklausė LDK Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai. 1323–1324 m. šias vietoves prie LDK prijungė kunigaikštis Gediminas. Lietuvos pilietinio karo metu 1382 m., kai kunigaikščiai Kęstutis ir Jogaila kovojo dėl valdžios, Mazovijos kunigaikštis Janušas I Senasis užėmė šią gyvenvietę. 1383 m. Ldk Jogaila gyvenvietę atsiemė. 1420 m. Ldk Vytautas Didysis finansavo pirmosios Šv. Kristaus Kūno bažnyčios statybas ir įkūrė Melniko Viešpaties Atsimainymo parapiją. 1430–1444 m. gyvenvietė priklausė Boleslavui IV Varšuviečiui. 1440 m. rugsėjo 22 d. Melnikui suteikta Kulmo teisė. 1444 m. miestą nusipirko Kazimieras Jogailaitis.

1501 m. spalio 3 d. mieste pasirašytas Melniko aktas ir spalio 25 d. patvirtinta Melniko privilegija. 1501 m. spalio 27 d. miestui suteikta Magdeburgo teisė. 1569–1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose.^[4]^[5] 1580 m. mieste gyveno 1500 gyventojų. Švedų tvano metu miestas neteko 68 % gyventojų, daugelis pastatų sudegė ir liko tik apie 450 gyventojų.

1795–1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui, 1807–1842 m. priklausė Rusijos imperijos, Balstogės sričiai, 1842–1914 m. Gardino gubernijai. XIX a. įkurtos Melniko žydų kapinės. 1825 m. pastatyta Melniko Mergelės Marijos Gimimo cerkvė. XIX a. miestelis buvo Bielsko apskrityje,^[6] priklausė Aleksandruvkos valsčiui.^[7]

1914–1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberosto sričiai, 1919–1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1934 m. Melnikas neteko miesto teisių ir buvo prijungtas prie Radziviluvkos valsčiaus,^[8] tačiau netrukus buvo įkurtas atskiras Melniko valsčius. 1939–1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR, Bresto srities Semiatyčių rajonui. 1941–1944 m. priklausė Trečiojo reicho, Balstogės sričiai.

Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945–1999 m. priklausė Balstogės vaivadijai.

Gyventojai redaguoti

Tautinė sudėtis redaguoti

1921 m. gyveno 1 091 žmonės:^[9]

Gudai – 43,6% (476);
Lenkai – 37,3% (408);
Žydai – 18,8% (206);
Rusai – 0,09% (1).

1897 m. gyveno 1 485 žmonės:^[10]

Žydai – 29,6% (441);
Ukrainiečiai – 28,4% (422);
Rusai – 21,8% (324);
Lenkai – 19,7% (293).

Žymūs žmonės redaguoti

Adamas Kosinskis (?-1573) – Palenkės kaštelionas, Drohičino žemės raštininkas, Melniko seniūnas;
Adamas Šidlovskis – Melniko žemės maršalka, Melniko seniūnas;
Karolis Juozapas Sedlnickis (1703–1761) – Karūnos didysis iždininkas, Palenkės vaivada, Melniko seniūnas;
Kristupas Viesiolovskis (?-1637) – Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos dvaro maršalka, Melniko seniūnas;
Lukas Aleksandras Butleris (1711–1782) – Vytogalos ir Melniko seniūnas;
Mečislavas Mlečko (1604–1646) – Palenkės vaivadijos teismo teisėjas, ATR karaliaus sekretorius, Melniko seniūnas;
Mykolas Juozapas Sapiega (1670–1738) – Lietuvos lauko raštininkas, Palenkės vaivada, Melniko seniūnas.

Paminklai redaguoti

XV a. pastatytos Melniko pilies griuvėsiai. Pilis sudegė 1656 m. Švedų tvano metu;
1420 m. šalia pilies pastatytos Šv. Trejybės bažnyčios griuvėsiai. Bažnyčios statybas finansavo Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Didysis. Iš pradžių bažnyčia buvo gotikinio architektūros stiliaus, XVI a. rekonstruota, Švedų tvano metu sudegė, atstatyta XVIII a. 1871 m. bažnyčia paversta į Šv. Dvasios cerkvę ir 1915 m. sudegė. 1929 m. buvo nuspręsta atstatyti bažnyčią, bet iki karo darbai taip ir neprasidėjo, o 1940 m. tarybiniai kareiviai išardė dalį griuvėsių;
1912–1920 m. Viešpaties Atsimainymo bažnyčia, kuri stovi buvusios 1513–1829 m. Šv. Roko bažnyčios vietoje;
1825 m. pastatyta mūrinė Melniko Mergelės Marijos Gimimo cerkvė. Iki 1839 m. priklausė unitams. Pirmoji cerkvė šioje vietovėje buvo pastatyta 1551 m., sudegė 1614 metais;
1776 m. pastatyta ir 1985 m. rekonstruota medinė Melniko Rūpestingosios Dievo Motinos koplyčia;
XIX a. viduryje pastatyta mūrinė Melniko sinagoga;
XIX a. vidurio mūrinis klebonijos pastatas;
XV a.-XVI a. kaimo gatvių ir erdvių išsidėstymas.