Mehmedas II
Mehmedas II (1432 m. kovo 30 d. Edirnėje – 1481 m. gegužės 3 d.) – Osmanų imperijos sultonas nuo 1444 m. iki 1446 m. ir vėl nuo 1451 m. iki 1481 m.
| Mehmedas II | |
|---|---|
| Osmanų imperijos sultonas | |
| |
| Sultonas Mehmedas II | |
| Gimė | 1432 m. kovo 30 d. Edirnėje |
| Mirė | 1481 m. gegužės 3 d. (49 metai) |
| Palaidotas (-a) | Stambulas |
| Tėvas | Muradas II |
| Motina | Huma Hatun |
.svg) | |
| Valdė | 1444 – 1446 1451 – 1481 |
| Pirmtakas | Muradas II |
| Įpėdinis | Bajazitas II |
 Vikiteka |
Mehmedas II |
| Parašas | |
| |
| Mehmedo II tugra | |
Būdamas 21 metų, 1453 m. pasižymėjo užimdamas Konstantinopolį ir taip sužlugdydamas Bizantijos imperiją. Nuo to laiko jis prie savo titulų pridėjo ir „cezario“ titulą.
Ankstyvasis valdymas redaguoti
Mehmedas gimė Edirnėje, Osmanų valstybės sostinėje, 1432 m. kovo 30 d. Jo tėvas buvo sultonas Muradas II (1404–1451 m.), o motina – Huma Hatun, Humo Abd’Allah duktė. Huma reiškia moteris/mergina iš Humo. Mehmedas būdamas vienuolikos metų buvo išsiųstas valdyti Amasiją, vieną iš Osmanų imperijos provincijų, kad gautų patirties pagal osmanų sultonams įprastą tradiciją. Kai Muradas II sudarė taikos sutartį su Karamano emyratu Anatolijoje 1444 m. rugpjūtį, jis atsisakė sosto ir perdavė jį 12 metų Mehmedui.
Pirmo valdymo metu, Mehmedas II paprašė tėvo sugrįžti į sostą prieš Varnos mūšį, bet Muradas II atsisakė. Supykęs ant tėvo, kuris po atsistatydinimo gyveno ramų gyvenimą pietvakarių Anatolijoje, Mehmedas rašė: Jei tu esi sultonas ateik ir vadovauk savo armijoms. Jei aš esu sultonas, aš tau įsakau atvykti ir vadovauti mano armijoms. Tad Muradas II vadovavo osmanų armijai Varnos mūšyje 1444 m.
Teigiama, kad Murado II sugrįžimą į sostą organizavo Chandarli Khalil Paša, tuo metu buvęs didžiuoju viziriu, kuriam nepatiko Mehmedas, nes jo mokytojas darė jam didelę įtaką ir nemėgo Chandarlio. Mehmedas II vėliau per Konstantinopolio apgultį įvykdė Chandarliui mirties bausmę, nes šis tariamai buvo papirktas ar kažkaip padėjo apgultiesiems.
Konstantinopolio užėmimas redaguoti
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Konstantinopolio žlugimas.
Po savo tėvo mirties 1451 m. Mehmedas vėl tapo sultonu. 1453 m. jis sunaikino Bizantijos imperiją, užimdamas jos sostinę Konstantinopolį[1]. Po šio užkariavimo 1460 m. jis užėmė Morėjos despotatą Peloponese ir Trebizondo emyratą šiaurės rytų Anatolijoje 1461 m. Tad Osmanų imperija prarijo paskutinius du Bizantijos ženklus. Konstantinopolio užėmimas suteikė šaliai tarptautinį prestižą ir ji buvo pirmąkart pripažinta imperija[reikalingas šaltinis].
Bizantijos istorikas Doukas teigė, kad užkariaujant Konstantinopolį Mehmedas II liepė jam atvesti 14 metų amžiaus Luko Notaro sūnų asmeniniam malonumui. Kai tėvas šiam tikslui atsisakė duoti sūnų, Mehmedas liepė abu iš karto nukirsdinti[2]. Šiuolaikiniai istorikai mano, kad tai vienas iš daugybės bandymų pavaizduoti musulmonus amoralius ir nurodo Švento Pelagijaus istoriją kaip galimą įkvėpimo šaltinį[3].
Po Konstantinopolio užkariavimo Mehmedas II save titulavo Romos Cezariu (Kayser-i Rûm), nes Bizantija buvo tai, kas liko iš Romos imperijos sostinę perkėlus į Konstantinopolį 330 m., bet buvo pramintas Užkariautoju. Jis turėjo giminystės ryšių su Bizantijos imperatoriais, nes jo protėviai, pvz.: sultonas Orhanas I buvo vedę graikų princeses. Be jo, Romos imperatoriaus titulą savinosi Šventosios Romos imperijos imperatorius Frederikas III, atsekęs savo titulo istoriją iki Karolio Didžiojo, kurį Romos imperatoriumi karūnavo popiežius Leonas III 800 m.
Islamo kalbinėje tradicijoje išliko autentiškas hadith, kuriame minima Konstantinopolio užėmimo galimybė, priskiriamas pranašui Mahometui: Iš tiesų tu užkariausi Konstantinopolį. Koks nuostabus tai bus vadas ir kokia nuostabi bus ta armija![4]
Užkariavimai Azijoje redaguoti
Po Konstantinopolio užėmimo Mehmedas II nukreipė dėmesį į Anatoliją. Jis norėjo sukurti visą Anatoliją apimančią valstybę, užkariaudamas turkų bėjų valdomas teritorijas ir graikų Trezibondo imperiją šiaurės rytų Anatolijoje. Jis sudarė sąjungą su Aukso orda sąjungininku. Anatoliją buvo suvienijęs sultonas Bajezidas I 50 metų prieš Mehmedo II valdymą, bet po pralaimėjimo Ankaros mūšyje 1402 m., bėjai tapo vėl nepriklausomi. Mehmedas greitai pavergė kitas turkų valstybes ir tai jam leido nukreipti žvilgsnį į Europą.
Kita Osmanų politiką Azijoje įtakojusi valstybė buvo Ak-Kojunlu turkmėnai (Ak Koyunlu). Vadovaujam Uzun Hasano ši turkmėnų karalystė tapo stipri jėga Rytuose, bet dėl stiprių ryšių su krikščioniškomis valstybėmis (Trezibondo imperija ir Venecija) bei sąjungos su Karamanoğlu gentimi, Mehmedas juos laikė grėsme savo valdžiai. Jis vadovavo sėkmingai kampanijai prieš Uzun Hasaną 1473 m. ir Otlukbelio mūšyje pasiekė lemiamą pergalę.
Užkariavimai Europoje redaguoti
Mehmedas II Rytų Europoje žygiavo iki Belgrado ir bandė atimti miestą iš Jono Hunyadi per Belgrado apgultį, tačiau 1456 m. Vengrijos vadai sėkmingai apgynė miestą ir osmanams teko pasitraukti patyrus daugybę nuostolių, tačiau buvo užimta beveik visa Serbija.
Jis taip pat susipyko ir buvo nugalėtas savo buvusio vasalo Valakijos valdovo Vlado III Drakulos 1462 m. per Nakties ataką. Tada Mehmedas padėjo Drakulos broliui Radu cel Frumos atimti iš jo sostą tais pačiais metais. Vladas prarado visą valdžią ir pabėgo iš šalies.
Osmanai buvo sutriuškinti Moldovos princo Stefano Didžiojo 1475 m. Vaslui mūšyje. 1476 m. Mehmedas nugalėjo Stefaną Valea Albă mūšyje ir beveik visiškai sunaikino mažą Moldavos armiją. Po to jis nusiaubė Moldavos sostinę Suceavą, bet neužėmė Piatra Neamţ pilies ir Suceavos tvirtovės. Siaučiant marui jo stovykloje ir trūkstant vandens, Mehmedas buvo priverstas atsitraukti, nes Stefanas gavo pastiprinimą. Be to moldavams į pagalbą žygiavo iš tremties grįžęs Drakula su 30 tūkst. karių armija.
1480 m. Mehmedas įsiveržė į Italiją. Jis norėjo užimti Romą ir „suvienyti Romos imperiją“. Iš pradžių atrodė, kad jam tai pavyks, kai jis lengvai užėmė Otranto miestą, bet popiežiaus pajėgos Otrantą atgavo po Mehmedo mirties 1481 m. George Kastrioti Skanderbeg (İskender bėjus) maištas Albanijoje 1443–1468 m. lėmė tai, kad nebuvo galima skirti pakankamai pajėgų kampanijai Italijoje. Skanderbegas į Albaniją buvo paskirtas Mehmedo II tėvo kaip aukščiausias Osmanų imperijos atstovas.
Konfliktai tarp Osmanų ir Europos valstybių parodė didėjančią Osmanų imperijos galią. Nors turkai visiškai nesutriuškino Balkanų valstybių, tačiau jos nesugebėjo sustabdyti Osmanų imperijos ekspansijos.
Mehmedas II Gimė: 1432 m. kovo 30 d. Mirė: 1481 m. kovo 3 d.
| ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Muradas II |
Osmanų imperijos sultonas 1444–1446 |
Po to: Muradas II |
| Prieš tai: Muradas II |
Osmanų imperijos sultonas 1451 m. vasario 3 d. – 1481 m. kovo 3 d. |
Po to: Bajazitas II |
| Pretendento titulai | ||
| Prieš tai: Konstantinas XI |
Romos cezaris | Po to: Bajazitas II |
| Naujas titulas pasiskelbė
|
Islamo kalifas | Po to: Bajazitas II |
Išnašos redaguoti
- ↑ Sultan Mehmet II – Olga’s Gallery
- ↑ Steven Runciman, The Fall of Constantinople 1453. Cambridge University Press, 1965.
- ↑ Andrews, Walter G.: The Age of Beloveds, Duke University Press, 2005. ISBN 0-8223-3424-0
- ↑ Haddad, GF. „Conquest of Constantinople“ (anglų). Suarchyvuotas originalas 2018-10-10. Nuoroda tikrinta 2006 m. rugpjūčio 4 d..