Mechaninis laikrodis

   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Mechaninis laikrodis – laiko matuoklis, naudojantis svarsčio arba įtemptos spyruoklės energiją laiko fiksavimo mechanizmo veikimui palaikyti.[1] Pirmą kartą pagamintas XIII a. pabaigoje. Tada tokie laikrodžiai buvo naudojami viešose vietose ir bažnyčiose, kad galėtų juos matyti daug žmonių. Kišeniniai ir rankiniai laikrodžiai buvo pagaminti tik XVI amžiuje. Fabrikuose mechaniniai laikrodžiai buvo pradėti gaminti tik XX amžiuje.

Mechaninio laikrodžio veikimas redaguoti

Mechaniniame laikrodyje yra spyruoklė, krumpliaračiai su dantukais arba sraigteliai. Jie suka valandų, minučių ir sekundžių rodykles ir tokiu būdu rodo laiką.

Rūšys redaguoti

  • Rankiniai laikrodžiai - ant rankos riešo dirželiu ar metaline apyranke segami laikrodžiai
    • Nardytojų laikrodžiai - hermetiški rankiniai laikrodžiai, kurie veikia ir po vandeniu
  • Kišeniniai laikrodžiai - kišenėje nešiojami laikrodžiai, dažniausiai su grandinėle ir dangteliu.
  • Laikrodžiai pakabukai - laikrodis pakabukas, paprastai pritvirtintas prie grandinėlės
  • Staliniai laikrodžiai -
    • Žadintuvai - žadintuvai dažniausiai yra paprasti stalo tipo laikrodžiai su žadinimo funkcija
  • Židinio laikrodžiai - tradiciniai laikrodžiai, statomi ant židinio lentynos ar atbrailos
  • Sieniniai laikrodžiai - kambaryje ant sienos pakabinami laikrodžiai
  • Bokšto laikrodžiai - pastatuose, paprastai - bokštuose įrengiami laikrodžiai, taip įrengti, kad ciferblatas matytųsi iš toli.

Laikrodžių gamyba kaip pasaulio paveldas redaguoti

Mechaninių laikrodžių amatininkystė ir mechanikos menas
Nematerialusis pasaulio paveldas

 
Bokšto laikrodis Lje, Belgija
Vieta   Prancūzija,   Šveicarija
Regionas** ENA
Įrašas 2020
Nuorodos
  Nuoroda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Rankinė mechaninių laikrodžių gamyba yra išsaugota keliose Europos šalyse, bet ypatingai šiuolaikinę rankinę laikrodžių gamybą yra išsaugojęs Juros kalnų regionas, esantis Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje. Vadinamoji Juros arka apima puslankio formos regioną, kuris driekiasi per šiaurės vakarų Šveicariją (Bazelio, Nešatelio, Juros, Vo, Ženevos kantonai) ir Prancūzijos Juros departamentą. Čia yra garsūs laikrodžių gamybos miestai Šo de Fonas, Le Loklis. Visuose regiono miesteliuose laikrodžiai gaminami nuo laba seniai, gausu amatininkų, laikrodžių dirbtuvių, įmonių, kas užtikrina tradicijos tęstinumą. Tradiciškai laikrodžių gamyba buvo šeimos verslas, perduodamas pameistriams ir vaikams iš kartos į kartą.

2020 m. Prancūzijos ir Šveicarijos mechaninių laikrodžių gamyba buvo pripažinta kaip nematerialusis pasaulio paveldas. Į šį elementą įtraukiamas ir mechanikos menas: Juros arkos regione gaminamos mechaninės lėlės, muzikinės dėžutės, mechaniniai paukščiai ir kt[2].

Išnašos redaguoti

  1. Laikrodis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-08-25. Nuoroda tikrinta 2024-01-18.
  2. Craftsmanship of mechanical watchmaking and art mechanics