Markgrafas (vok. Markgraf; angl. ir pranc. margrave) – aristokrato, valdančio marką, titulas.[1] Markgrafai aukštesni už grafus, bet žemesni už hercogus. Markizas yra markgrafo titulo variantas, būdingas Prancūzijai, Anglijai ir kitoms šalims.[1]

Pavadinimas redaguoti

Vokiškas titulas Markgraf kilęs iš Mark 'marka' + Graf 'grafas'. Čia marka vadinama pasienio sritis.

Markgrafo žmona (markgrafienė) vadinama vok. Markgräfin, o angl. margravine.

Markgrafo valdoma teritorija vadinama marka (vok. mark, angl. march) ar markgrafija, o markgrafo pareigos, buvimas markgrafu – markgrafyste (angl. margraviate, margravate).

Istorija redaguoti

Markgrafai atsirado kaip Karolingų valstybių pasienio provincijų markų kariniai valdytojai.[2] Pasienio provincijos buvo labai svarbios kariniu požiūriu, kadangi jos atremdavo priešų smūgius, jose būdavo daug įtvirtinimų ir karinių pajėgų. Markos paprastai būdavo didesnės už analogiškas valdas karalystės gilumoje. Todėl markgrafai turėdavo daugiau valdžios negu grafai, valdę panašias vidines valdas, todėl aristokratų hierarchijoje markgrafai aukštesni už grafus.

Daugelis markų buvo Karolingų valstybės, o vėliau – Šventosios Romos imperijos rytų pasienyje. Išimtys buvo Bretonų marka (pasienyje su Bretane) ir Ispanų marka (apimanti dabartinę Kataloniją), pasienyje su Pirėnų musulmonais.

Brandenburgo marka (Brandenburgo markgrafystė) tapo Prūsijos karalystės branduoliu. Rytų marka (lot. Marchia Orientalis; XIX–XX a. šis pavadinimas į vokiečių kalbą dažnai verstas kaip Ostmark) tapo Austrija. Dar viena marka pietryčiuose tapo Štirija (dabar – Austrijos dalis, vokiškai vadinama Steiermark). Šios markos gynė pasienį su slavais ir vengrais.

Vėlyvaisiais viduramžiais markgrafystės tapo paveldimomos monarchijomis, savo lygiu atitinkančiomis hercogystes. Markgrafų teisės buvo menkesnės už hercogų. Tačiau 1356 m. Šventosios Romos imperatorius ir Bohemijos karalius Karolis IV išleido Auksinę Bulę, kuria pripažino Brandenburgo grafą Šventosios Romos imperijos rinkėju. Šie rinkėjai rinkdavo Šventosios Romos imperijos imperatorius, kadangi imperatorystė buvo ne paveldima, o renkama. Iki tol rinkėjai buvo tik hercogai, trys svarbiausieji arkivyskupai (Kelno, Mainco ir Tryro), Bohemijos karalius ir Reino Palatinato valdytojas (pfalcgrafas).

Tuo metu markgrafas tapo tiesiog aristokratų titulu, aukštesniu už grafus (tiek paprastus, tiek landgrafus, tiek reichsgrafus). Paskutiniais dešimtmečiais, kai Vokietija, Italija ir Austrija dar buvo monarchijos, jos markgrafijų neliko, nes visi markgrafai gavo aukštesnius titulus.

 

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 Markgrafas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  2. Pine, L.G. (1992). Titles: How the King Became His Majesty. New York: Barnes & Noble, Inc. pp. 68–69. ISBN 1-56619-085-1.