Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
54°52′07″š. pl. 25°03′55″r. ilg. / 54.8687°š. pl. 25.0653°r. ilg.
Kitos reikšmės – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Vilniaus |
| Dekanatas | Kalvarijų |
| Savivaldybė | Vilniaus rajonas |
| Gyvenvietė | Maišiagala |
| Adresas | Vilniaus g. 16 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1865 m. |
| Stilius | neorenesansas, neogotika |
Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – bažnyčia, stovinti Maišiagalos miestelyje, 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, 1 km į pietvakarius nuo Vilniaus–Ukmergės greitkelio. Turi neorenesanso ir neogotikos bruožų. Pamaldos laikomos lenkų ir lietuvių kalbomis.
Istorija redaguoti
1387 m. įkurta parapija, pastatyta medinė bažnyčia, viena pirmųjų Aukštaitijoje. 1589 m. atstatyta. Rusijos kariuomenė 1655 m. apiplėšė ir sugriovė bažnyčią ir kleboniją.
1674 m. minima laikina bažnyčia. Vėliau atstatyta, išsilaikė iki 1760 m. Vėl atstatyta. Bažnyčiai priklausė 5 kaimai. XVIII a. veikė parapinė mokykla. Ji 1798 m. sudegė, 12 vaikų mokytis rinkdavosi pas kleboną.
1862–1865 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Joje pamokslai sakyti ir giedota lenkiškai. XX a. pradžioje trečdalis parapijiečių dar kalbėjo lietuviškai. Į Maišiagalą 1904 m. paskirtas klebonas A. Petrulis pradėjo evangeliją skaityti ir kartą per mėnesį pamokslus sakyti lietuvių kalba. Jį puolė lenkų spauda. A. Petrulis 1907 m. už „litvomaniją“ iškeltas į Nalibokus. 1950 m. bažnyčioje pradėjo dirbti dvasininkas Juzefas Obrembskis.
Architektūra redaguoti
XIX a. viduryje atnaujinta ir perdirbta mūrinė bažnyčia yra eklektinė, turi neorenesanso ir neogotikos bruožų, stačiakampio plano, vienabokštė, su trisiene apside, dviem bokšteliais. Stambus fasadinis bokštas atitrauktas nuo navos sienos, o mažesni šoniniai bokšteliai su pseudogotikiniais piramidiniais stogais lieka antrajame fone. Didysis bokštas turi tris skirtingų aukščių tarpsnius, su keturiomis įvairių formų angomis varpui, langams ir durims. Pagrindiniai navos ir bokšto langai nežymiai nusmailintų arkų formos. Vidaus erdvė vienanavė, su mediniu skliautu. Didžiojo altoriaus pavidalas primena triumfo arką. Centrinėje nišoje įrėmintas Kristaus prisikėlimo paveikslas, o šoninėse – po statulą. Ant retabulo viršaus uždėta daug mažų koplytėlių su pinakliais. Altorius ir presbiterija gerai apšviesti dideliais apsidės langais. Šventoriaus tvora akmenų mūro.
Bažnyčioje iš senų laikų išlikę vertingų meno ir kulto dirbinių. Tai trys kryžiai (XVIII a. pab. – XIX a. pr.), trys molbertinės tapybos paveikslai („Marija Rožančinė“ (1789 m.), „Švenčiausioji trejybė“ (XVIII a.), „Šv. Izidorius“ (XIX a. II pusė), aptaisos (XVIII a. II pusė)), 12 skulptūrų, 2 relikvatoriai.
Galerija redaguoti
-
Įėjimo vartai -
Pietryčių fasadas -
Interjeras -
Šventoriaus kampas -
Smailės kryžius
Literatūra redaguoti
- Szynkowski, Tadeusz.To wszystko Ojczyzna : sześć wieków kościoła i parafii Mejszagoła : od ks. kanonika Mikołaja do ks. prałata Józefa. - Wilno, 1999. - 139, [2] p. : iliustr. - Bibliogr. : p. 138-139.
