Liudvikas Adomas Jucevičius

Liudvikas Adomas Jucevičius (1813 m. gruodžio 15 d. Pakėvis, dab. Kelmės raj. – 1846 m. kovo 24 d. Lepelis, dab. Baltarusija) – Lietuvos tautosakininkas, etnografas, literatūrologas, rašęs lenkų kalba.[1] Buvo žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyvis, literatas ir kraštotyrininkas, aprašęs žemaičių krašto gyvenimą, papročius, pirmasis papasakojęs legendą apie Jūratę ir Kastytį.[2] Slapyvardis – Liudvikas iš Pakėvio (lenk. Ludwik z Pokiewia).

Biografija redaguoti

L. A. Jucevičius gimė Žemaitijos bajorų šeimoje. Tėvai: Dominykas Jucevičius – bežemis Žemaitijos bajoras, tarnavęs Pakėvio dvare, kraštotyrininkas, išgyvenęs 112 metų, ir Ieva Gimbutaitė-Jucevičienė. 18231829 m. mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau buvo įstojęs į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, bet jo nebaigė. 1838 m. baigė uždaryto Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto vietoje įkurtą katalikų Dvasinę akademiją. Po to kunigavo Švenčionyse, 18401843 m. Svėdasuose. 1840 m. pakviestas mokyti Adomynės dvarininko maršalkos J. Žurausko vaikus įsimylėjo jo dukterį Malviną, apsisprendė nepalikti vienos moters su būsimu kūdikiu ir metė kunigystę. Tai buvo nepaprastai radikalus žingsnis to meto visuomenėje. Kadangi nebuvo kitų galimybių įteisinti ryšius su Malvina Žurauskaite, Jucevičius perėjo į stačiatikių tikybą kartu su savo išrinktąja ir ją vedė. Šis žingsnis išprovokavo kone visuotinį Jucevičiaus pasmerkimą to meto Lietuvos visuomenėje, buvo traktuojamas kaip politinė išdavystė, perėjimas į tarnybą krašto pavergėjams rusams. Jucevičius turėjo pasitraukti iš Lietuvos į Vitebsko guberniją, kur gavo mokytojo darbą. Likusį gyvenimą jis praleido neturėdamas galimybių tiesiogiai dalyvauti lietuvių tautinio atgimimo judėjime ir jaunas mirė. Buvo palaidotas Lepelio stačiatikių kapinėse.[3] Jucevičiaus asmeninė drama darė jį apkalbų objektu to meto Lietuvos bajorų aplinkoje, netgi jo mirtis buvo sutikta su piktdžiuga.

Kultūrinė ir literatūrinė veikla redaguoti

L. A. Jucevičius atstovavo besiformuojantį dvikalbių bajoriškos kilmės Lietuvos inteligentų sluoksnį, kurio kitas žymesnis atstovas Mikalojus Akelaitis. L. A. Jucevičius savo gimtomis kalbomis laikė tiek lietuvių, tiek lenkų kalbą, nors pats save laikė lietuviu, Lietuvos patriotu. Lenkų kalba jis skelbė savo kraštotyrinius ir publicistinius darbus, o lietuvių kalba – iš lenkų kalbos išverstų poezijos kūrinių fragmentus. Vienas pirmųjų vertė Adomo Mickevičiaus kūrinius į lietuvių kalbą. Kita vertus, Jucevičius skelbė lietuvių liaudies dainų lenkiškus vertimus. Savo kūryba Jucevičius atspindėjo to meto Lietuvos bajorijos dalyje ryškėjantį atsigręžimą į lietuvišką kultūrą, tautinio atgimimo tendencijas bei dviem kalbomis grįstos Lietuvos kultūros formavimosi užuomazgas.

Reikšmingiausi L. A. Jucevičiaus darbai: „Mokyti žemaičiai“ (1841), „Žemaitijos atsiminimai“ (1842), ir „Lietuva“ (1846)

Šaltiniai redaguoti

  1. Liudvikas Adomas Jucevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  2. Legenda apie Jūratę ir Kastytį zemaitiuzeme.lt
  3. Liudvikas Adomas Jucevičius anykstenai.lt