Lietuvos kryždirbystė

Kryždirbystė ir jos simbolizmas
Nematerialusis pasaulio paveldas
Koplyčios kryžius Sereikių kaime
Vieta	Lietuva
Regionas**	ENA
Įrašas	2008
Nuorodos
	Nuoroda
Vikiteka:	Lietuvos kryždirbystėVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, lietuvių liaudies meno šaka, 2001 m. įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.

Lietuviškieji kryžiai – liaudies mažosios architektūros sakralinio krikščioniškojo (pokario metais – ir pasaulietinio turinio) statiniai, sudaryti iš architektūrinių, dekoratyvinių, skulptūrinių formų, kurių paskirtį ir prasmę nusako jų turinys, sukūrimo motyvai ir intencijos bei pastatymo vieta. Kryžių statyba susijusi su tam tikrais papročiais ir tikslais: jie statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti.

Istorija

2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašo punktų. Į šį sąrašą taip pat buvo įtraukta kryždirbystė ir kryžių simbolika. UNESCO pabrėžė, kad kryždirbystė atstovauja Lietuvos kultūrai keturis šimtmečius ir išliko iki XXI a.

Kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir tuo metu, kai Rusijos imperija (XIX a. II pusėje) ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė statyti arba nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje šie paminklai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.

Statinių paskirtis

Kryždirbystė yra gyva žodžiu ir praktiškai perduodama liaudies meno tradicija. Tradiciniai lietuvių kryžiai – tai unikalūs statiniai su architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais netgi primityviosios tapybos elementais. Kryžiai geležinėmis viršūnėmis, ornamentuoti kryžiai, „saulutės“, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu lietuvių liaudies meno palikimu.

Kryždirbystės amato niekada nebuvo mokoma mokyklose – paminklus kuria savamoksliai meistrai. Nors Lietuvoje užsisakoma įvairios paskirties kryžių, daugumai kūrėjų tai yra laisvalaikio arba proginis užsiėmimas ir vos nedideliai daliai – pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Kryždirbystė Jonavos krašte

Kryždirbystė Jonavos krašte yra neatsiejama nuo visos Lietuvos kryždirbystės tradicijų. XVIII a. Jonavos krašte atsirado staliaus – baldžiaus amatas. Staliai drožinėdavo įvairius „balvonėlius“, išdroždavo ir vieną kitą kryžių savo ar kaimyno sodybai. Taip atsirado pirmieji kryždirbystės objektai Jonavos krašte. Dar vėliau staliai drožinėdavo šventųjų skulptūras, kryžius. 2003–2005 metais Jonavos apylinkių kryždirbystę tyrinėjo Jonavos krašto muziejaus specialistai, kurie surengė iš viso penkias ekspedicijas. Specialistai rėmėsi iš šio krašto kilusio menotyrininko Pauliaus Galaunės moksliniu darbu „Lietuvių liaudies menas“, taip pat daktarės Elenos Počiulpaitės, dailėtyrininko ir etnografo Klemenso Čerbulėno darbais ir rekomendacijomis. 2004 m. Jonavos krašto muziejaus specialistai įgyvendino projektą „Kryždirbystė Jonavos krašte“, per kurį rajone užfiksavo per 200 kryždirbystės objektų.

Remiantis dr. E. Počiulpaitės rekomendacijomis kryždirbystės objektai Jonavos krašte suskirstyti į tris grupes:

• kryžiai;
• stogastulpiai;
• koplytstulpiai.

Visi Jonavos rajone pastatyti ir 2004–2005 m. ekspedicijų metu tyrinėti mažosios architektūros paminklai, remiantis dr. E. Počiulpaitės tipizacija, buvo suskirstyti:

• kryžmiški kryžiai;
• stoginiai (stogastulpiai) kryžiai;
• koplytstulpiai (koplytėlė ant stulpo);
• stulpinės skulptūros;
• reljefai, bareljefai, horeljefai;
• dekoratyvinės kompozicijos.

Pagal formą kryžiai suskirstyti:

• lotyniškasis kryžius (jo skersinė sija yra trumpesnė už stačiąją, kerta aukščiau jos vidurio);
• graikiškasis kryžius (jo abi sijos yra vienodo ilgio ir susikerta ties viduriu).

Kryžių ornamentiką ekspedicijų dalyviai suskirstė į dvi grupes, vadovaudamiesi P. Galaune:

• ornamentai, atsiradę iš gilios senovės lietuvių raštų (šie elementai būdingiausi Jonavos krašte. Geometriniai: eglutės, dantukai, rombeliai, langučiai, pynutės);
• krikščioniškosios simbolikos elementai, paimti iš katalikų liturgijos (spinduliai, nimbai, Dievo apvaizdos akis, monstracija).

Visi Jonavos rajone aptikti kryžmiški kryžiai suskirstyti:

• kryžiai su spinduliais ir nimbais;
• kryžiai su stogeliais ar mūkelėmis;
• kryžiai su dviem ar trimis kryžmomis;
• kryžiai su koplytėlėmis kryžmoje;
• kryžiai su ornamentais ant liemens ir kryžmoje.

Žymiausi Jonavos krašto kryždirbystės meistrai

Tarpukariu Jonavos krašte kryžius drožė Alfonsas Zubrus. Jis yra išdrožęs ir medinių paveikslų, šventųjų skulptūrėlių. Keletas jo darbų yra Jonavos krašto muziejuje. Tai šventoji Teresėlė, Jėzaus ir Marijos galvutės, paveikslas „Tiltas per Varnutę“. Kitas drožėjas, išgarsėjęs Jonavos krašte, Domininkas Leparskis, išdrožęs Jonavoje Šaulių kryžių, bei dailininkas Augustinas Mėslynas, išdrožęs Žeimių koplytstulpį. Kiti drožėjai dar neišaiškinti, jų kūryba neištirta. Didžioji dalis sunaikintų kryždirbystės objektų buvo atstatyta po nepriklausomybės atkūrimo. Jonavos krašto kryždirbystės meistrai ir drožėjai: Janina Baltramavičiūtė-Listvina, Antanas Budrys, Aleksandras Fomkinas, Vytautas Ilonis, Tomas Jončas, Andriejus Kazlauskas, Artūras Narkevičius, Lionginas Sabaliauskas, Pranas Butkevičius. Jonas Ertmonas, Andrius Aloyzas Kuzma, Gurijus Lisovkis, Domininkas Leparskis, Aldona Mačiulytė, Danutė Mačiulytė-Dambrauskienė, Stanislovas Raila.

Šaltiniai

2001 m. gegužės 18 d. UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojo kultūros reikalams Mouinir Bouchenaki oficialus pranešimas.

Literatūra

• Balys Buračas. Kryždirbystė Lietuvoje (albumą sud. A. Buračas, A. Stravinskas). – V., Lietuvos Respublikos Seimo leidykla. 1998. – 637 p. – ISBN 9986-18-042-2.
• Vytautas Jarutis. Kryždirbystės tradicijos tąsa. – V.: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002. – 48 p.: iliustr. – ISBN 9955-415-19-3
• Regina Kasperavičiūtė-Karaliūnienė. Jonavos krašto kryždirbystė ir kryždirbiai. Atgimimo paminklai. – Jonava: Linotipas, 2006. – 66 [1] p. ISBN 9955-654-04-X
• Kryždirbystės fenomenas liaudies kultūroje: mokslinių straipsnių rinkinys (sud. Alė Počiulpaitė). – V.: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 199 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-529-76-7

Nuorodos

• Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija (www.unesco.lt)
• Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas (savadas.lnkc.lt)