Lavo vynuogynų terasos

Lavo vynuogynų terasos (pranc. Lavaux, vignoble en terrasses) – vynuogynai, esantys Lavo regione, Vo kantone, vakarų Šveicarijoje. Ant Ženevos ežero kranto įsikūrę įspūdingo grožio vynuogynai užima maždaug 830 hektarų plotą ir ežero pakrante tęsiasi apie 30 km. Kitapus ežero driekiasi Alpių kalnai, priklausantys Prancūzijai. Dėl ypatingos reikšmės regionui, Lavo vynuogių terasos yra saugomos vyriausybės, o 2007 m. buvo įtrauktos į Pasaulio paveldo sąrašą.

Lavo vynuogių terasos
Pasaulio paveldo sąrašas

Lavo vynuogynai
Vieta Šveicarijos vėliava Šveicarija
Tipas Kultūrinis
Kriterijus iii, iv, v
Pasaulio paveldo emblema Nuoroda (angl.) (pranc.): 1243
Regionas** Europa
Įrašymo istorija
Įrašas 2007  (31 sesija)
Lavo vynuogynų terasos šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka: Lavo vynuogynų terasos
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.
Lavo vynuogynai. Kitapus Ženevos ežero – Alpių kalnai.

Istorija redaguoti

Nors yra įrodymų, jog vynuogės čia augintos dar Senovės Romos laikais, tikrai žinoma, kad Lavo vynuogynai pradėti auginti dar XI a. Maždaug XII a. prie Ženevos ežero esančios Lavo regiono teritorijos buvo išdalintos stambiausiems to meto vienuolynams. Būtent vienuolynai rūpinosi vynuogynų terasomis, tiesė kelius, kuriais gabendavo savo pagamintą vyną.

XIV a. vynuogynai sėkmingai klestėjo bei plėtėsi. Vienuoliai, paskatinti sėkmės, didžiąją dalį vynuogynų išnuomojo. Be vynuogių auginimo nuomininkai vertėsi žemdirbyste, augino gyvulius. Siekiant užtikrinti kokybę, vynuogių augintojai buvo kontroliuojami.

Apie 1800 metus Lavo vynuogynų terasos buvo suskirstytos į nedidelius plotelius, kurių kiekvienas priklausė vis kitam valdytojui. Dėl gausybės mažų, vis kitam savininkui priklausančių žemės lopinėlių, vynuogių auginimas bei vyno gamyba buvo neefektyvi. Siekiant padidinti produktyvumą buvo imtasi vynuogynų pertvarkymo, pradėti tiesti nauji keliai.

XVIII a. pabaigoje visoje Europoje ėmė plisti vabzdys filoksera, kilęs iš Pietų Amerikos, kuris siaubingai nuniokojo didžiąją dalį Europos vynuogynų. Tai iš esmės pakeitė vynuogių auginimo technologiją, kadangi, siekiant apsisaugoti nuo parazitų, buvo pradėtos naudoti įvairios cheminės priemonės.

Po II pasaulinio karo, suklestėjus ekonomikai ir išaugus miestams, daugelis vynuogių augintojų, siekdami geresnio ir patogesnio gyvenimo, persikėlė gyventi į miestą.

Galerija redaguoti

Nuorodos redaguoti