Lamata

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lamata (dar minima kaip Lammato, Lamotina, Lamentin, Lamachia) – XIII–XIV a. baltų žemė, buvusi rytinėje Kuršmarių pakrantėje, į šiaurę nuo Nemuno žiočių.

Regionas apėmė Minijos žemupį ir jos intakų Veiviržo, Tenenio ir Šyšos baseinus. Šiaurėje, Klaipėdos pietinėse apylinkėse ribojosi su Pilsotu, pietryčiuose su Skalva, pietuose siekė Nemuną, rytuose Vainuto miškai skyrė nuo Pograudos (Paragaudžio). Archeologai Lamatą priskiria skalvių gentims.