Laisvoji prekyba
Laisvoji prekyba – tarptautinėse rinkose taikoma politika, kur vyriausybės neriboja importų ar eksportų prekybos kliūtimis.[1][2] Tokios prekybos pavyzdys yra Europos Sąjunga / Europos ekonominė erdvė ir Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartis. Šie susitarimai įgalino atvirąsias rinkas. Dauguma valstybių šiandieną yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), daugiašalio prekybos susitarimo, narės.
Tačiau dauguma vyriausybių vis dar taiko kai kurias protekcionistinės politikos kryptis, kurios skirtos remti vietos užimtumą, pavyzdžiui, taikant muitus importui ar subsidijas eksportui. Vyriausybės taip pat gali apriboti laisvąją prekybą limituodamos gamtos išteklių eksportą.[2] Tarp kitų kliūčių, galinčių trukdyti prekybą, yra importo kvotos,[2] mokesčiai ir nemuitinės kliūtys, kaip antai reglamentuojantys teisės aktai.
Laisvosios prekybos bruožai redaguoti
Laisvosios prekybos politika paprastai skatina šias funkcijas:
- prekyba prekėmis be mokesčių (įskaitant muitus) ar kitų prekybos kliūčių (pvz., kvotų importui ar subsidijų gamintojams);
- prekyba paslaugomis be mokesčių ar kitų prekybos kliūčių;
- „prekyba be ją iškreipiančių politikos krypčių“ (pvz., mokesčių, subsidijų, reglamentų ar įstatymų), kurios suteikia kai kurioms įmonėms, namų ūkiams ar gamybos veiksniams pranašumą prieš kitus;
- nereglamentuojama prieiga prie rinkos;
- nereglamentuojama prieiga prie rinkos informacijos;
- įmonių negalėjimas iškreipti rinkų per vyriausybės nustatytą monopoliją ar oligopolijos įtaką;
- prekybos susitarimai, kurie skatina laisvą prekybą.
Taip pat skaitykite redaguoti
Išnašos redaguoti
- ↑ http://zodynas.vz.lt/Laisvoji-prekyba
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Laisvoji prekyba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007