Kurarė

Kurarė – Centrinėje ir Pietų Amerikoje naudojamas strėlių nuodas, gaminamas dažniausiai iš činčibero genties augalo Strychnos toxifera žievės. Tradiciškai paruošta kurarė būna tamsi, tiršta, sunki ir labai karti.

Kurarė gaminama iš Strychnos toxifera augalo

Pietų Amerikos indėnai kurarės nuodais ištepdavo strėlių antgalius ir tomis strėlėmis medžiodavo (pučiant pučiamaisiais ginklais). Gyvūnas, kuriam pataiko kurare užnuodyta strėlė tampa vangus ir žūva nuo uždusimo. Kurarėje esantys alkaloidai neveiklūs patekę į virškinamąjį traktą, todėl gyvūno mėsa išlieka tinkama maistui.

Nuo seno kurare užnuodytomis strėlėmis garsėjo Orinoko baseino ir Gvianos indėnai. Pats žodis kildinamas iš karibų makušių žodžio wurari. XIX a. kurarę aprašė ir su ja bandymus atlikinėjo Vakarų mokslininkai (Aleksandras fon Humboltas, Bendžaminas Kolinsas Brodis, Čarlzas Votertonas); jie išsiaiškino, kad kurarė iš tiesų gyvūno nenužudo, o tik užgniaužia kvėpavimą – darant dirbtinį kvėpavimą kurarės pažeistas gyvūnas išgyvena.

Pagrindinis veiklusis kurarės elementas yra tubokurarino chloridas, kuris, patekęs į kraują, veikia kaip raumenų relaksantas. Veiksmingumas pasireiškia nuo 1 minutės (pataikius į didesnę veną) iki 15–25 min. (pataikius į raumenis). XX a. pr. kurarė naudota kaip anestetikas, taikyta psichiatrijoje. 1942 m. buvo susintetinta. Dabar naudojami saugesni pakaitalai.

Kurare apsinuodijęs žmogus turi būti kuo skubiau gaivinamas burna į burną, ir po 0,5–8 val. kvėpavimas grįžta. Nors kurarė širdies raumens tiesiogiai nepaveikia, po 4–6 minučių jis nustoja veikti dėl deguonies trūkumo (tokiu atveju reikia ir širdies reanimacijos).