Paprastasis kuoduotasis vieversys
| Galerida cristata Apsauga: 0(Ex) - Išnykusi/tikėtinai išnykusi rūšis |
|---|
 Kuoduotasis vieversys (Galerida cristata) |
| Apsaugos būklė |
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Galerida cristata Linnaeus, 1758 |
 Paplitimas |
Kuoduotasis vieversys (Galerida cristata) – vieversinių (Alaudidae) šeimos žvirblinis paukštis.
Išvaizda redaguoti
Kuoduotasis vieversys yra maždaug dirvinio vieversio dydžio. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkšvai rusva, su išilginėmis plačiomis tamsiomis dėmėmis. Ant galvos aukštas, smailus kuodukas. Vairuojamosios plunksnos rusvos. Kūno apatinė pusė balsva, krūtinė dėmėta. Snapas ir kojos blyškiai rudi. Rainelė ruda. Jaunikliai margi, rusvai pilki, nugara išmarginta baltomis ir juodomis dėmėmis. Išsirita apaugę ilgais, balsvai rusvais pūkais. Žiotys geltonos, su oranžiniu atspalviu.
Paplitimas redaguoti
Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki šiaurės rytų kinijos, Korėjos pusiasalio, Geltonosios jūros. Šiaurėje arealas siekia pietinę Švediją, Suomių įlanką, Volgos vidurupį, šiaurinę Aralo jūros pakrantę, Balchašą, Zaisano dubumą, Mongolijos Altajų, pietuose tęsiasi iki vidurinės Kinijos, Indostano pusiasalio, šiaurinės Arabijos jūros pakrantės, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena Šiaurės Afrikoje, Viduržemio jūros salose.
Iki XX a. vidurio Lietuvoje kuoduotieji vieversiai buvo gana plačiai paplitę, bet vėliau jų drastiškai sumažėjo. Spėjama, kad šiuo metu šalyje peri iki 10 porų [2].
Biologija redaguoti
Anksčiau gyveno tik pietinių kraštų stepėse, vėliau, arealui pasistūmus į šiaurę, užėmė gana savotišką biotopą. Veisimosi periodu mėgsta iš dalies urbanizuotą kraštovaizdį.
Laikosi atviruose plotuose: ant vejų, kelių sankryžose. Žiemą galima pamatyti miestuose, miesteliuose prie kelių, takų, žmonių dažnai lankomose vietose. Aktyvus tik šviesiuoju paros metu, nėra geras skrajūnas, todėl didesniąją laiko dalį bėgioja žeme. Mėgsta tupėti ant akmenų, stulpų bei tvorų, kartais ant daugiaaukščių pastatų stogų.
Sėslus paukštis. Manoma, kad poros stabilios išlieka net žiemą. Nevengia žmogaus. Giesmė maloni, tylesnė ir įmantresnė nei dirvinio vieversio. Gieda tupėdamas ant žemės, rečiau skrisdamas.
Dauginimasis redaguoti
Lizdą suka abu porelės nariai iš žolių stiebelių ir lapelių. Gūžtą iškloja smulkesne žole, kartais plaukais. Dėtyje būna maždaug 5 pilkšvi, rudo atspalvio kiaušiniai su įvairių spalvų dėmelėmis. Peri apie 12 dienų. Jaunikliai lizdą palieka 10 dienų amžiaus.
Mityba redaguoti
Minta įvairiu maistu: vabzdžiais, žolių sėklomis ir žaliosiomis dalimis. Mėgsta lankytis sąvartynuose.
Šaltiniai redaguoti
- Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.
