Kululu
Kululu (akad. kulullû) – pusiau žmogaus, pusiau žuvies pavidalo būtybė Mesopotamijos mitologijoje. Vaizduota su žmogaus liemeniu, rankomis bei galva, o apatinė kūno dalis vaizduota žuvies pavidalo (įskaitant uodegą). Kululu šias būtybes vadino asirai. Kai kada Kululu buvo siejami su vandenų dievu Ea (Enkiu) ir laikomi Apsu būtybėmis.[1]
Drauge su Girtablulu ir Urmahlulu sudarė panašių pusiau žmogaus, pusiau gyvūno pavidalo būtybių grupę. Kululu ir kitų panašių būtybių atvaizdai atliko apsauginę funkciją. Asirijos imperijos laikais būta tiek monumentalių Kululu skulptūrų (rūmuose ir šventyklose), tiek nedidelių statulėlių.[1]
Mesopotamijos mene tokios būtybės pradėtos vaizduoti Senosios Babilonijos karalystės laikotarpiu. Ilgainiui Kululu mene imta vaizduoti rečiau, o Vidurinės Asirijos karalystės laikotarpiu, kaip manoma, Kululu galėjo išstumti Urmahlulu. Visgi Naujosios Asirijos karalystės laikais Kululu vėl imta gausiai vaizduoti mene. Tokios būtybės dar buvo vaizduojamos ir Achemenidų bei Seleukidų laikais.[1]
Kartais būtybė vaizduota ir pusiau moters pavidalo. Tokių būtybių sutinkama Senosios Babilonijos karalystės, Naujosios Asirijos karalystės ir Naujosios Babilonijos karalystės laikų mene. Teigiama, kad šios būtybės gali būti kuliltu (spėjama, reiškia „moteris-žuvis“).[1]
Kosmogoniniame babiloniečių epe „Enuma Eliš“ Kululu – viena iš vienuolikos Tiamat sukurtų pabaisų. Kaip vienas iš demonų, minimas Šurpu užkalbėjimų rinkinio aštuntojoje lentelėje.[2]
Teigiama, kad Kululu gali būti pusiau žmogaus, pusiau žuvies pavidalo būtybių, sutinkamų senovės graikų ir vėlesniame Europos mene, prototipas.[1]
Oanas, minimas babiloniečių istoriko Beroso, manoma, paremtas Kululu vaizdiniu.[3]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 131–132. ISBN 978-0-292-70794-8.
- ↑ Takayoshi Oshima (2011). Babylonian Prayers to Marduk. Mohr Siebeck. p. 67–68.
- ↑ Мифы народов мира. Кулулу , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.