Krupnikas
Krupnikas – likeris, gaminamas iš medaus ir žolelių. Stiprumas 35-45 % alkoholio. Gelsvai auksinės spalvos, saldaus aitroko skonio, būdingo medaus prieskonio ir kvapo. Turi apie 38 % cukraus.
Istorija redaguoti
Krupniką sukūrė 1593 m. vienuoliai benediktinai, apgyvendinti Radvilų dvare Nesvyžiuje.[1] Likeris ilgą laiką buvo populiarus tik Lietuvoje, tačiau XIX a. ėmė plisti Lenkijoje, o vėliau – ir kitose pasaulio šalyse.
XX a. pradžioje Krupnikas tapo populiariausiu Lietuvos likeriu, maždaug tuo pat metu nekokybiškos šio gėrimo imitacijos pradėtos gaminti Lenkijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, dauguma krupniką gaminusių gamyklų buvo uždarytos, likusios prarado galimybes gauti kokybiškas žaliavas. Tuo metu jis dideliais kiekiais buvo gaminamas Lenkijoje, kur labai išpopuliarėjo, todėl dabar kartais net laikomas lenkišku gėrimu.
Gamyba redaguoti
Gaminamas iš maistinio rektifikuoto etilo alkoholio, cukraus sirupo, medaus, prieskonių (cinamono, imbiero, gvazdikėlių, kardamono, kmynų, vanilės, anyžių, kadagių uogų, muskato riešutų ir žiedų, citrinų ir apelsinų žievelių, kalendrų, meškauogių) užpilo ir vandens.[1]
XIX a. pabaigoje, ypač, Tarpukario laikotarpiu buvo sukurta daug naujų krupniko receptūrų. Visoms joms būdingas didelis medaus kiekis bei specifinis gamybos būdas: iš stiprios degtinės gaminamas žolelių antpilas, kuris išlaikomas (neretai – ąžuolinėse statinėse), paskui maišomas su medumi, nukošiamas ir vėl kurį laiką brandinamas.
Vartojimas redaguoti
Krupnikas geriamas iš mažų taurelių, pašildytas iki 50° temperatūros.[1] Krupnikas geriamas prie juodos kavos su pyragaičiais. Pasaulyje tik du likeriai – krupnikas ir sambuka yra geriami karšti.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Krupnikas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007