Vikipedija

Kosta del Solis

Kosta del Solis (isp. Costa del Sol – „Saulės pakrantė“) – Ispanijos pietuose esantis regionas, priklausantis autonominiam Andalūzijos regionui. Regioną sudaro pakrantės miestai ir miesteliai, esantys Malagos provincijoje.

Paplūdimys Kosta del Solyje. Fone – Blankos kalnai
Puerto Banuso jachtų uostas, Marbeljoje

Kosta del Solis yra išsidėstęs tarp dviejų mažiau žinomų pakrantės regionų – Kosta de la Luso ir Kosta Tropikalio. Anksčiau regioną sudarė nedidelės žvejų gyvenvietės. Šiandien pakrantė yra visame pasaulyje žinoma, turistų gausiai lankoma vieta.

Geografija redaguoti

 
Kosta del Solio žemėlapis, kuriame vaizduojami regiono miestai, miesteliai, kaimai ir kurortai

Didžiausias Kosta del Solio miestas yra Malaga. Regione taip pat yra šie miestai: Toremolinosas, Benalmadena, Fuenchirola, Michasas, Marbelja, San Pedro de Alkantara, Estepona, Manilva, Kasaresas, Rinkon de la Viktorija, Veles Malaga, Nercha, Frigilijana ir Toroksas.

Regionas tęsiasi nuo Maro-Sero uolų rytuose iki Čiuljeros kyšulio vakaruose. Jis užima siaurą pakrantės juostą, kurią šiaurėje riboja pietinės Andalūzijos kalnų grandinės, o pietuose – Viduržemio jūra. Pakrantės kraštovaizdis yra gana įvairus. Čia vyrauja paplūdimiai, uolos, estuarijos, įlankos bei kopos. Upės gana trumpos ir sezoninės. Žemdirbystė čia beveik nevystoma.

Kosta del Solyje šilti orai vyrauja ištisus metus. Pavyzdžiui, Malagoje saulė vidutiniškai šviečia 3 000 valandų per metus.[1]

Istorija redaguoti

Ankstyvoji istorija redaguoti

Pakrantėje gyvenvietės pradėjo kurtis prieš maždaug 2 800 metų. Pirmieji čia apsigyvenę žmonės, manoma, buvo viena iš senovės keltiberų genčių. Maždaug 770 m. pr. m. e. finikiečiai čia įkūrė Malakos koloniją, o nuo VI a. pr. m. e. ją valdė Kartagina. Nuo 218 m. pr. m. e. regionas buvo valdomas Romos respublikos, o pirmojo amžiaus pabaigoje jis tapo Romos imperijos dalimi.[2]

Po Romos imperijos žlugimo V a. viename jos buvusiame regione, Hispania Baetica, kuriam priklausė ir dabartinis Kosta del Solis, apsigyveno germanai ir kai kurie Bizantijos imperijos gyventojai. V–VIII a. pietinė Viduržemio jūros pakrantė buvo Vestgotų karalystės dalis. 711 m. regioną užkariavo musulmonai, o miestas, kuris jau tada buvo žinomas Malagos vardu (arab. مالقة) buvo aptvertas gynybinėmis sienomis. 1026 m. Malaga tapo Malagos taifos, kurią valdė Hamudidų dinastija, sostine.[3] Taifa buvo Kordobos kalifato dalis.

1487 m. vykusi Malagos apgultis buvo viena ilgiausių rekonkistos apgulčių.[4] XVI a. vietovėje dėl įvairių ligų epidemijų, prasto derliaus, potvynių ir žemės drebėjimų gyventojų ėmė nuolat mažėti.

XVIII a. prekyba, kurioje daugiausiai dalyvavo užsienio prekybininkai,[5] buvo pagrindinis Malagos provincijos įplaukų šaltinis. Vynas ir razinos buvo pagrindinis regiono eksportas.[6] Atnaujintas Malagos uostas ir nutiesti keliai[7] palengvino Malagos vynų eksportą.

Malaga buvo labai svarbi Ispanijos Burbonų užsienio politikoje. Mieste buvo tvarkomi regioninės kariuomenės bei visos Viduržemio jūros gynybos reikalai. Po 1704 m. vykusio Malagos mūšio, po kurio ispanai prarado Gibraltarą britams, Malaga tapo pagrindine sąsiaurio gynybos baze Ispanijoje.

Antroje XVIII a. pusėje, pastačius San Telmo akveduką, Malagoje buvo išspręstos nuolatinės vandens tiekimo miestui problemos. Akveduko statybos buvo vienas didžiausių to meto Ispanijos infrastruktūros projektų.[8] Nors tuo laikotarpiu didžiąją regiono gyventojų dalį sudarė valstiečiai ir darbininkų klasės atstovai, po truputį ėmė augti į verslą orientuotų viduriniosios klasės atstovų skaičius, kurie padėjo pagrindus XIX a. ekonominiam pakilimui.

Turizmo pradžia redaguoti

Beveik visą XIX a. Malagos provincija buvo klestintis prekybos ir pramonės centras. Vis dėlto, XIX a. pabaigoje regione buvo juntami ekonominio nuosmukio padariniai. 1893 m. regione buvo nustota išgauti geležies rūda,[9] sumažėjo prekyba, smuko tekstilės pramonė. Ekonominis nuosmukis paveikė ir žemės ūkio sektorių. Vyno pramonėje naudojamus tikrojo vynmedžio vynuogynus nuniokojo vynuoginės filokseros vabzdžiai.

Dėl krizės dauguma gyventojų neteko darbo, žlugo daugybė verslų. Daugelis gyventojų ėmė svarstyti kitus pragyvenimo šaltinius. Kai kurie gyventojai suprato, kad turizmas gali tapti pagrindiniu jų pajamų šaltiniu. Vis dėlto, praėjo nemažai laiko, kol buvo imtasi darbų norint Malagą paversti kurortu. 1897 m. grupė įtakingų ir novatoriškų verslininkų, kurie suprato, jog turizmas neš nemažai pelno, įkūrė Malagos klimato ir gražinimo propagavimo draugiją (isp. Sociedad Propagandística del Clima y Embellecimiento de Málaga) ir pradėjo regione vystyti turizmo sektorių.[10] Draugijos reklaminės kampanijos liaupsino švelnų Malagos klimatą ir jų dėka miestas pritraukė nemažai turistų, kurie šiek tiek palengvino regiono ekonominio nuosmukio padarinius.

XX a. pradžioje rytų Malagoje buvo atidarytas Banjos del Karmen paplūdimys. 1928 m. buvo atidaryti Toremolinoso golfo laukai. 1933 m. spalio 15 d. Marbeljoje buvo atidarytas „Miramaro“ viešbutis, kurio savininkai reklamavo šį viešbutį ir visą Marbeljos miestą, vartodami angliškus „Sunny Coast“ bei prancūziškus „Côte du Soleil“ (liet. Saulės pakrantė) išsireiškimus. Istorikai mano, kad dėl to šiais laikais regionas ir yra žinomas Kosta del Solio vardu.[11]

Vis dėlto, turizmo sektoriaus plėtra regione nutrūko dėl prasidėjusių Ispanijos pilietinio ir Antrojo pasaulinio karų.

Ispanijos pilietinis karas redaguoti

1936 m. liepą, sukilus Fransisko Franko karinėms pajėgoms, dalis Andalūzijos buvo kontroliuojama respublikonų, o kita – F. Franko vadovaujamų nacionalistų. Kosta del Solį kontroliavo respublikonai, o Malaga tapo respublikonų karinio jūrų laivyno baze. Siekdamos panaikinti respublikonų kontrolę Malagos provincijoje, jungtinės nacionalistų ir italų, kuriems vadovavo generolas Gonzalo Keipo de Jano, karinės pajėgos 1937 m. vasario 8 d. sėkmingai užėmė Malagą.[12][13] Po okupacijos daugelis civilių gyventojų ir karių paliko Malagą ir pėščiomis išvyko į Almeriją. Pakeliui juos pradėjo bombarduoti F. Franko karinės oro pajėgos.[14] Manoma, kad Malagos užėmimo metu žuvo virš 7 000 gyventojų.[14]

Penktasis ir šeštasis dešimtmečiai redaguoti

 
Brižit Bardo mėgaujasi naktiniu gyvenimu Kosta del Solyje (1958 m.)

Iki Antrojo pasaulinio karo Marbelja buvo nedidelis kaimelis, kuriame gyveno apie 900 žmonių. Kuomet jame apsigyveno markizas Rikardo Soriano, kaimelį pradėjo lankyti turtingi bei garsūs markizo draugai.[15] 1943 m. jis įsigijo sodybą, buvusią tarp Marbeljos ir San Pedro. Sodybos vietoje jis vėliau pastatė viešbutį. Nuo to, manoma, prasidėjo turizmas Marbeljoje.[16]

R. Soriano sūnėnas, princas Alfonsas, regione įsigijo dvarą, kurį 1954 m. taip pat pavertė viešbučiu. Šiame viešbutyje dažnai apsistodavo kino žvaigždės, verslo vadovai ir kilmingi asmenys. Tiek R. Soriano, tiek jo sūnėno viešbučius pamėgo Europos aristokratai.[15]

Šeštajame dešimtmetyje Toremolinosas tapo populiarus tarp pasaulinių įžymybių. Jame svečiavosi Greis Keli, Eiva Gardner, Marlonas Brando, Orsonas Velsas, Brižit Bardo ir Frenkas Sinatra.[17]

Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai redaguoti

Nuo 1959 m. iki 1974 m. Kosta del Solyje išaugo gyventojų skaičius, sustiprėjo regiono ekonomika, labai išaugo turistų skaičius. Pavadinimas „Costa del Sol“ tapo prekiniu ženklu, pristatančiu Viduržemio jūros pakrantę Malagos provincijoje.[18] Kosta del Solis tapo populiarus ne tik dėl savo paplūdimių, bet ir dėl vietinės kultūros bei virtuvės.

Staigaus ekonominio pakilimo laikotarpis buvo pramintas „Ispanijos stebuklu“.[19] Tuo metu dauguma kaimo gyventojų išvyko dirbti ir gyventi į miestus. Dėl to miestų pakraščiuose ėmė kilti daugiabučiai, kuriuose apsigyveno įvairių gamyklų darbuotojai. Kai kurie regiono miestai išsaugojo savo istorinius senamiesčius, tačiau daugelyje jų tradicinius pastatus pakeitė nauji komerciniai bei gyvenamieji pastatai. Nauji pastatai, daugiausiai viešbučiai, iškilo ir pakrantėse, siekiant pritraukti ir apgyvendinti kuo daugiau turistų.[20]

Toremolinoso populiarumo dėka, turistai septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė plūsti ir į šalia esančius miestelius, pavyzdžiui, į Benalmadeną, Fuenchirolą ir Michasą. Septintajame dešimtmetyje iki tol nelabai žinomi žvejų kaimeliai ėmė sparčiai keistis – juose atsidarė viešbučiai, buvo sutvarkyti paplūdimiai. Marbelja tapo populiari turtingųjų ir aristokratų atostogų vieta.[21]

Aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir vėlesni dešimtmečiai redaguoti

Malagos oro uosto renovacija pagerino regiono infrastruktūrą ir palengvino daugelio turistų atvykimą. Pigių užsakomųjų skrydžių ir atostogų paketų dėka, regionas tapo viena populiariausių atostogų krypčių. Aštuntajame dešimtmetyje kelionės į Ispaniją sudarė 35 % visų kelionių iš Vokietijos ir Jungtinės Karalystės,[17] o Kosta del Solio populiarumas ir toliau augo. Ekonominio pakilimo laikotarpiu augo turizmo bei pramonės sektoriai bei mažėjo šalies priklausomybe nuo žemės ūkio sektoriaus.[22] Vis dėlto, Ispanijos ekonomikos augimas po 1973 m. sulėtėjo.[23]

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintajame dešimtmetyje, regionui sparčiai vystantis ir tobulėjant, smarkiai padidėjo emigrantų pensininkų iš Šiaurės Europos,[24] ypač iš Didžiosios Britanijos, skaičius.[25] Tuo laikotarpiu regionas britų spaudoje imtas vadinti „Costa del Crime“ (liet. Nusikaltimų pakrantė),[26] mat daugelis nusikaltėlių, siekdami išvengti teismo savo gimtojoje šalyje, persikeldavo gyventi į Kosta del Solį. Dėl Gibraltaro, santykiai tarp Jungtinės Karalystės ir Ispanijos buvo įtempti, o ekstradicijos susitarimas tuo metu nebuvo priimtas.[27] Į Kosta del Solį ėmė plūsti ir italų Kamoros nariai. Jų skaičius regione tapo toks didelis, jog Komoros bosai pakrantę praminė Costa Nostra (liet. Mūsų pakrantė).[28] Į Kosta del Solį persikėlė ir kiti nusikalstamojo pasaulio veikėjai, daugiausiai rusų ir olandų kilmės.[29]

Transportas redaguoti

Nuo 1998 m. Malagos uostas yra naujinamas ir plečiamas, o vykdomi projektai radikaliai keičia uosto ir aplinkinių teritorijų įvaizdį. Kruizinių laivų dėka 2012 m. Malagą aplankė virš 600 000 keleivių, į miestą atplaukusių kruiziniais laivais, įskaitant ir tuos, kurių kruizinė kelionė prasidėjo arba baigėsi Malagoje. Marbeljoje esančiame Puerto de la Bajadilla uoste yra įsikūrusi Marbeljos žvejų gildija, o pats uostas yra naudojamas kroviniams gabenti.

Nacionalinės Ispanijos geležinkelio bendrovės „Renfe“ valdoma greitųjų traukinių linija „AVE“ (Alta Velocidad Española) 2007 m. gruodžio 24 d. atidarė 155 km standartinės vėžės geležinkelio liniją tarp Kordobos ir Malagos. Traukinys gali pasiekti 350 km/h greitį.[30] Taip pat regiono planuose yra numatyta nutiesti „Kosta del Solio geležinkelį“, kuris turėtų sujungti Malagą su Marbelja ir Estepona.

Oro transportu atvykę turistai leidžiasi Malagos, Granados ir Gibraltaro oro uostuose.

Gastronomija redaguoti

Vietinei Kosta del Solio virtuvei, kaip ir likusiai Andalūzijai, istoriškai įtakos turėjo ispanų, žydų ir arabų tradicijos. Regiono virtuvėje dominuoja jūros gėrybės. Pescaíto frito (liet. kepta žuvelė) – maža žuvis, dažniausiai menkė, apvoliota džiūvėsiuose, nenaudojant kiaušinio, ir kepama alyvuogių aliejuje bei patiekiama su citrina – yra vienas populiariausių regiono patiekalų. Gaspačo – tradiciška ispaniška šaltsriubė, gaminama iš pomidorų, agurkų, svogūnų, žaliųjų paprikų, česnako, duonos ir acto. Regione taip pat yra populiarus lėkštės plonai pjaustyto serrano kumpio ir chereso derinys. Čiuros – kepti tešlos pyragaičiai, kurie yra patiekiami karšti ir dažniausiai yra mirkomi į café con leche arba karštą šokoladą – yra tradicinis pusryčių patiekalas.

Regione yra populiarūs nedideli, paplūdimiuose įsikūrę restoranai po atviru dangumi, vadinami Chiringuitos.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ „To do in Marbella“. Marbella for Sale. 2016-08-19. Nuoroda tikrinta 2020-07-03.
  2. ↑ Hartmut Galsterer; Hubert Cancik; Helmuth Schneider. „Lex Malacitana“. Reference. Antiquity volumes. Brill's New Pauly. Brill Online. Nuoroda tikrinta 2020-07-14.
  3. ↑ Jerrilynn Denise Dodds (1992 m. sausio mėn.). Al-Andalus: The Art of Islamic Spain. Metropolitan Museum of Art. p. 52. ISBN 978-0-87099-636-8. Nuoroda tikrinta 2020-07-14.
  4. ↑ Jonathan M. Bloom; Sheila Blair (2009). The Grove Encyclopedia of Islamic Art and Architecture. Oxford University Press. p. 436. ISBN 978-0-19-530991-1. Nuoroda tikrinta 2020-07-14.
  5. ↑ Alisa M. Ginio (1992). Jews, Christians, and Muslims in the Mediterranean World After 1492. Cass. p. 68. ISBN 978-0-7146-8050-7. Nuoroda tikrinta 2020-07-14.
  6. ↑ David R. Ringrose (1998-11-26). Spain, Europe, and the 'Spanish Miracle', 1700-1900. Cambridge University Press. p. 198. ISBN 978-0-521-64630-7. Nuoroda tikrinta 2020-07-14.
  7. ↑ Jábega: Revista de la Diputación Provincial de Málaga. La Diputación. 1985. p. 70. Nuoroda tikrinta 2020-07-14.
  8. ↑ Christopher Wawn; David Wood (2000). In search of Andalucia: a historical geographical observation of the Málaga sea board. Pentland. p. 58. ISBN 978-1-85821-690-4. Nuoroda tikrinta 2020-07-15.
  9. ↑ José Bernal Gutierrez. „Comportamiento demográfico ante la inversión minera foránea. La población de Marbella en los inicios de la Marbella Iron Ore Company and Limited (1866-1874)“ (PDF) (ispanų). Universidad de Granada. p. 16. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2005-05-19. Nuoroda tikrinta 2020-07-15.
  10. ↑ Pellejero Martínez, Carmelo (2005). „Turismo y Economía en la Málaga del siglo XX“ [Tourism and the Economy in Málaga of the 20th Century] (PDF). Revista de Historia Industrial. 3. Universidad de Málaga. XIV (29): 3. Nuoroda tikrinta 2020-07-16.
  11. ↑ Alcalá, Fernando. "Marbella, antes y ahora. Los años del turismo. " Málaga, Centro de Ediciones de la Diputación de Málaga (2000): 203.
  12. ↑ George R. Esenwein (2005-09-14). The Spanish Civil War: A Modern Tragedy. Taylor & Francis. p. 143. ISBN 978-0-203-08785-5. Nuoroda tikrinta 2020-07-17.
  13. ↑ James W. Cortada (2011-11-30). Modern Warfare in Spain: American Military Observations on the Spanish Civil War, 1936-1939. Potomac Books, Inc. p. 92. ISBN 978-1-59797-556-8. Nuoroda tikrinta 2020-07-17.
  14. ↑ 14,0 14,1 Antony Beevor (2006). The Battle for Spain: The Spanish Civil War, 1936-1939. Penguin Books. p. 201. ISBN 978-0-14-303765-1. Nuoroda tikrinta 2020-07-18.
  15. ↑ 15,0 15,1 „Localizacion de Marbella Informacion sobre Marbella que pertenece a la provincia de Málaga“ (ispanų). La web del ayuntamiento. Suarchyvuotas originalas 2013-04-14. Nuoroda tikrinta 2020-07-29.
  16. ↑ Ángel A. Jordán (1989-04-01). Marbella Story. GeoPlaneta, Editorial, S. A. p. 73. ISBN 978-84-320-4707-7. Nuoroda tikrinta 2020-07-30.
  17. ↑ 17,0 17,1 Mikael Hård; Thomas J. Misa (2008-01-01). Urban Machinery: Inside Modern European Cities. MIT Press. p. 116. ISBN 978-0-262-08369-0. Nuoroda tikrinta 2020-07-30.
  18. ↑ Antonio Migu Nogues-Pedregal (2012). Culture and Society in Tourism Contexts. Emerald Group Publishing. p. 72. ISBN 978-0-85724-684-4.
  19. ↑ José María Magone (2001). Iberian Trade Unionism: Democratization Under the Impact of the European Union. Transaction Publishers. pp. 187–. ISBN 978-1-4128-2576-4.
  20. ↑ McDowell, A; Carter, R; Pollard, J (1993). „The Impact of Man on the Shoreline Environment of the Costa del Sol, Southern Spain“. In P. P. Wong (red.). Tourism Vs. Environment: The Case for Coastal Areas. Springer. p. 189. ISBN 978-0-7923-2404-1.
  21. ↑ Reencontrar la Costa del Sol. Lunwerg Editores. 2008-03-27. ISBN 978-84-9785-401-6.
  22. ↑ Trudy Ring; Robert M. Salkin; Sharon La Boda (1995). International Dictionary of Historic Places: Southern Europe. Fitzroy Dearborn Publishers. pp. 410–. ISBN 978-1-884964-02-2.
  23. ↑ Adrian Shubert (2003 m. spalio 3 d.). A Social History of Modern Spain. Taylor & Francis. p. 210. ISBN 978-0-203-42121-5.
  24. ↑ Rodriguez, Vicente (2001). „Tourism as a recruiting post for retirement migration“. Tourism Geographies. 3: 52. doi:10.1080/14616680010008702.
  25. ↑ Karen O'Reilly (2013-04-15). „The British on the Costa del Sol“. In Russell King, Nancy Wood (red.). Media and Migration: Constructions of Mobility and Difference. Routledge. pp. 177–179. ISBN 978-1-134-58405-5.
  26. ↑ Karen O'Reilly (2002-11-01). The British on The Costa Del Sol. Taylor & Francis. p. 69. ISBN 978-0-203-49540-7.
  27. ↑
  28. ↑ „Spanish police strike blow to Camorra mafia crime network“. The Local. AFP. 2019-02-05.
  29. ↑ Georgios Antonopoulos; Marc Groenhuijsen; Jackie Harvey; Tijs Kooijmans; Almir Maljevic; Klaus Von Lampe (2011). Usual and Unusual Organising Criminals in Europe and Beyond: Profitable Crimes, from Underworld to Upper World: Liber Amicorum Petrus Van Duyne. Maklu. p. 240. ISBN 978-90-466-0429-8.
  30. ↑ Administrador de Infraestructuras Ferroviarias, Adif. „High Speed Reaches the Costa del Sol Cordoba-Malaga line“. Suarchyvuotas originalas 21 June 2012. Nuoroda tikrinta 2020-08-08.

36°47′š. pl. 4°29′v. ilg. / 36.79°š. pl. 4.48°v. ilg. / 36.79; -4.48


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kosta_del_Solis&oldid=7198718"