Kordiljeros
Žemynas Šiaurės Amerika, Pietų Amerika
Aukščiausias taškas Akonkagva (6960 m)
Koordinatės 16° p. pl. 72° v. ilg. / 16°š. pl. 72°r. ilg. / 16; 72
Susidarymo periodas Juros periodas, Kreidos periodas
Kalnodara alpinė kalnodara
Iškasenos auksas, sidabras, vario, geležies, cinko rūda ir kt.

Kordiljeros (isp. Cordilleras; „kalnų grandinė“) – ilgiausia kalnų sistema pasaulyje, besidriekianti palei vakarinę Amerikų pakrantę nuo pat Aliaskos iki Ugnies Žemės.

Kordljeros. Uoliniai kalnai
Kordiljeros. Andai pietų Čilėje

Geografija ir klimatas redaguoti

Ilgis daugiau nei 18 tūkst. km. Plotis iki 1600 km Šiaurės Amerikoje, iki 900 km Pietų Amerikoje. Išsidėsčiusios JAV, Kanados, Meksikos, Centrinės Amerikos šalių, Kolumbijos, Bolivijos, Peru, Ekvadoro, Čilės ir Argentinos teritorijose. Beveik per visą savo ilgį sudaro vandenskyrą tarp Ramiojo ir Atlanto vandenyno baseinų. Taip pat daro labai didelę įtaką Amerikos klimatui. Pagal aukštį nusileidžia tik Himalajams ir kai kuriems Centrinės Azijos kalnams. Aukščiausios viršukalnės – Makinlis (6193 m) ir Akonkagva (6960 m). Kordiljeros dalijamos į Šiaurės Amerikos Kordiljeras (Šiaurės Amerikoje) ir Andus (Pietų Amerikoje).[1]

Kordiljeros išsidriekusios beveik per visas klimatines zonas, išskyrus subantarktinę ir arktinę, dėl to pasižymi labai didele landšaftų įvairove. Sniego riba Aliaskoje yra 600 m aukštyje, Ugnies Žemėje – 500–700 m, ties pusiauju – 6000–6500 m. Aliaskoje ir Čilėje Kordiljerų ledynai leidžiasi tiesiai į Ramųjį vandenyną. Tropinėse juostose ledynai dengia tik aukščiausias viršūnes. Bendras ledynų plotas – 67 tūkst. km².[1]

Geologija redaguoti

Kordiljeros susidarė Ramiojo vandenyno tektoninei plokštei ir kitoms, mažesnėms plokštėms (Naskos, Kokosų plokštėms), palindus po žemyninėmis Pietų ir Šiaurės Amerikos plokštėmis. Tai jauni kalnai, todėl aktyvūs seisminiai ir vulkaniniai procesai (~80 veikiančių ugnikalnių).[1]

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 224